Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojos A. Adamonienės atsiminimai
rugsėjo 8, 2016

„Girdėjau kartą mažą vaiką –
Jis prašė taip graudžiai mamos
Mamyt, nupirki man žirgelį –
Gražiausią žirgą iš visų“...
(pokario daina)
 
Iš kokių tolių atskriejo
Ta ilgesinga mūs daina?
Su liepų šnaresiu virpėjo,
Jaunystę mums primindama...
 
Ir tavo širdį ašarotą,
Ir savo raudančią jaučiu –
Neišsipildžiusios svajonės
Už meilę jungia daug stipriau.
 
Tai paskutinį kart dainavo
Jaunystė mūsų nuskriausta –
Gegutė jai teiškukavo
Vien skurdą, varga ir kančias.
 
Vienintelė mums dovana –
Mūs širdis jungianti daina.
(Anarsija Adamonienė)
 
Gimiau ir augau savo tėvų Katarinos ir Juozo Mikalauskų namuose, kurie stovėjo pakalnėlėje į šiaurę nuo gimnazijos sklypo, aptverto tvirta, garstyčių spalva nudažyta tvora. Mano atsiminimai siekia 1933-1934 metus (gimusi 1930 m.). Tada gimnazija atrodė graži ir tvirta, nudažyta tamsiai mėlyna spalva, kas vasarą vis remontuojama ir gražinama. Nuo gatvės pusės apsodinta jaunais maumedėliais, alyvų krūmais. Gražiausia vieta - apvali cementinė aikštelė prie paradinių durų, vedančių į salę. Iš abiejų aikštelės pusių leidosi lenkti puošnūs laipteliai iki paradinių vartų. Jie būdavo atveriami tik ypatingomis progomis, kai gimnazijos salėje vykdavo koks šventinis ar valstybinės reikšmės renginys ar susirinkimas. (Mat, rinkdamas aukas gimnazijos statybai, direktorius P. Martišius pabrėždavo, kad bus statoma ir „parapijos salė“). Kasdien Į mokyklą būdavo einama pro mažesnius vartelius į šiaurę nuo pagrindinių. Direktorius labai brangino mokyklos turtą, piniginėmis baudomis bausdavo už tvoros sulaužymą, langų stiklo sudaužymą ar išmušimą sviediniu.
Viršutinę mokyklos aikštę nuo apatinės irgi skyrė tvora, tik daug žemesnė už pagrindinę tvorą. Viršutinėje aikštėje buvo, kiek prisimenu, tik kvadratas žaidžiamas, o apatinėje - krepšinis. Futbolą žaisdavo tik kitoj pusėj Nemuno.
Žemutinės aikštės pietinėje dalyje dar buvo ir tinklinio aikštelė. O už jos buvo pastatyta pirtis su maža kepyklėle, kurioje mokytoja Petronėlė Žagrakalienė per namų ruošos pamokas su mergaitėmis skanius pyragaičius. Žiemą žemutinė aikštė būdavo užliejama vandeniu ir paverčiama čiuožykla., kurioje įrengiamas apšvietimas, vėlesniais laikais (jau tarybiniais) grodavo ir muzika iš garsiakalbių. Šiaurinėje aikštės pusėje buvo tualetai ir didelės medžio dirbtuvės, kuriose triūsdavo mokyklos ūkvedys, auksinių rankų meistras Jonas Klimas. Jis ne tik mokyklai viską gamindavo, bet darė ir baidares, buvo sukūręs vandens dviratį - tikrą stebuklą tais laikais. Šlaite tarp dviejų aikščių buvo įsirengęs puikų rūsį daržovėms laikyti. Į žemutinę aikštę buvo leidžiamasi dvejais laiptais: mažesniais į tualetą ir dirbtuves, dideliais - paradiniais (jie ir dabar išlikę) - į sporto aikštės vidurį. Apatinė aikštė buvo apsodinta nuo Nemuno pusės gražiais kaštonais. Už tvoros buvo dar gražus pasivaikščiojimo takas. Dar viena pakalnėlė baigėsi panemunės pieva. Per ją irgi buvo jaukūs cementiniai laipteliai, ant kurių mudvi su Klimų Onute mėgdavome žaisti, kai jau nusibosdavo mokyklos aikščių pakraštėliuose. Onutė - mano vienmetė - buvo vyriausioji iš penkių Klimų vaikų. Mudvi buvome geriausios draugės. Kartu žaidėme, sėdėjome viename suole nuo pirmo skyriaus pradinėje mokykloje iki paskutinės klasės gimnazijoje. Žinoma, stengėmės nesimaišyti gimnazijos aikštėse mokslo metais, tik vasaros atostogų metu šmirinėjom, kur norėjom, landžiojom po alyvų krūmus ir kūrėm ten savo „namus“, „virėm“ „kukulius“ iš pumpurų, „siuvom" „sukneles“ iš alyvų lapų ir įvairių žiedlapių... Kai paaugom, J. Klimas leisdavo mums pasiirstyti kokia lengvesne baidare. Nuplaukdavom iki tolimų salų ties kareivinėmis. Buvome labai atsargios, niekada neužplaukėm ant akmens, neapvirtom, nesuplėšėm baidarės...
Mano tėvai ir teta Viktorija Juškevičienė (tėvelio sesuo) „laikė“ mokinius, todėl nuo mažens girdėdavau, kaip jie garsiai mokosi kokį lotynišką eilėraštį ar kala lotyniškus prielinksnius. Lotynų kalbą dėstė ir kun. J. Luckus. ir Petras Gvazdaitis. Kad būtų lengviau išmokti, gimnazistai sugalvodavo humoristinius eilėraštukus. Prisimenu vieno pabaigą „...contra, ergo - Petras serga, Dievas žino, ar pagis“. Tais „smetoniniais“ laikais direktorius P. Martišius griežtai reikalavo laikytis nustatytų elgesio ir aprangos taisyklių: prie rudų uniformų buvo galima mūvėti tik rudomis arba juodomis kojinėmis, rudais arba juodais batais, kurie turėdavo būti gerai nublizginti. Ilgos mergaičių kasos buvo pinamos ir puošiamos tamsios spalvos kaspinais. Rankogaliai ir apykaklaitės – baltutėliai, pačių apmegzti ar apsiuvinėti. Direktorius ir mokytojai kasdien lankydavo mokinius namuose nustatytomis namų darbų ruošos valandomis. Mokytojas Kazimieras Žagrakalys vėliau skundėsi, kad jam ši pareiga buvo ypač sunki, nes jis, būdamas istorikas, norėjęs daugiau atsidėti mokslui, o ne gąsdinti mokinius savo kontroliniais vizitais. Namų darbų ruošos valandomis nebuvo galima vaikščioti mieste ar mokyklos aikštėse, berniukams lankytis pas mergaites. Kiek visokių anekdotų prikurta apie šitos taisyklės laužymą, kai berniukas, užtiktas direktoriaus pas koką gimnazistę, turėdavo slėptis po kokiu kubilu ar lova... Dar būdavo iš mokinių, kurie direktoriui pranešdavo apie nusižengusius drausmei. Juos vadindavo Martišiaus šuniukais. Įdomu, kad pokario metais gimnazistus (1944-1945 m. m. laidų), išėjusius į partizanus (jų būta apie 50), irgi vadindavo Martišiaus šuniukais – mat buvo drąsesni, patikimesni...
Nors direktorius buvo labai griežtas, – visi stengėsi nesirodyti jam akyse, kad negautų už ką nors kokių pastabų, tačiau, baigę mokyklą ir įsigiję profesiją, atvykdavo į gimnaziją pasirodyti direktoriui, ką pasiekę, – ypač savo pasiekimais didžiuodavosi karininkai. 1932 m. laidos Aleksandras Žiūkas savo prisiminimuose rašo, kaip, tapęs karininku, atvyko į gimnaziją susitikti su gerbiamu direktoriumi. Daugelio prisiminimus esu surinkusi j knygelę „Sūduvos švietėjas kunigas Peliksas Martišius" (2006 m.), tad čia nekartosiu.
Mudvi su Onute stengėmės nepasirodyti direktoriui akyse. O ir jos mamytė, rengusi direktoriui kuklius pusryčius – didelį pieno puodelį su bandele – su didžiausia pagarba ir pašnibždomis mus drausmindavo, liepdama nesimaišyti, kur nereikia. Užtat, išpūtusios akis, žiūrėdavome į direktorių, per Mišias sakanti pamokslą. Matydamas gražiai susirikiavusius – dešinėje – berniukus, kairėje – mergaites, direktorius apsiašarodavo turbūt iš džiaugsmo, kad išugdė tokį gražų ir taurų jaunimą.
Neprisimenu, ar kiekvieną sekmadienį, ar tik per didesnes šventes gimnazistai eidavo į bažnyčią susirikiavę, nešdami vėliavą, su orkestru. Direktorius buvo nupirkęs pučiamuosius instrumentus dūdų orkestrui, kuriam vadovavo gimnazijos auklėtinis, vėliau karininkas, dar vėliau - mokytojas Stasys Judinskas (1936 m. laida). Taip pat rikiuote, su orkestru ir vėliava į bažnyčią kas sekmadieni eidavo ir kariai.
Daugelį gimnazijos mokytojų taip pat prisimenu nuo vaikystės. Mat mano tėvai su teta Juškevičiene kartu pasistatė dideli dviejų aukštų, dviejų galų medinį namą ant to paties diedukų Mikalauskų sklypo, kur jau buvo du vienaaukščiai nameliai. Didįjį namą pradėjo statyti arčiau Nemuno 1931 m. Įrengė pirmąjį aukštą – tetos pusėje – du butelius po du kambarius, o mūsų pusėje – vieną keturių kambarių. O viršutiniame aukšte penkių kambarių butą savo lėšomis įsirengė mokytojai Petronėlė ir Kazimieras Žagrakaliai. Kalbėjo, kad jie buvo eksvienuoliai. Petronėlė Žagrakalienė dėstė, kiek prisimenu, namų ruošą, Kazimieras Žagrakalys buvo istorikas. Jie turėjo sūnelį Selestuką. Bet jis mažas mirė - žinojau tik jo kapelį. Greitai Žagrakaliai pasistatė nuosavą namą Vytauto gatvėje, o mes likom Žagrakaliams skolingi už įrengtą butą, kuriame turėjome patys gyventi. Tuomet pasiėmėme kokius šešis gimnazistus gyventi. Iš jų prisimenu tik Juozą ir Modestą Juozaičius. Vėliau Juozas Juozaitis tapo medicinos mokslų daktaru, dirbo Kauno klinikose, užaugino sūnų, irgi mediką. Jis rašė ir eilėraščius, buvo labai religingas, jo sūnus taip pat stebino sovietmečio medikus atviru religingumu. Modestas žuvo pokario metais. Pirmojo aukšto bute apsigyveno agronomas ir mokytoja Andrašiūnai. Genovaitė Andrašiūnienė buvo moters inteligentės ir šeimininkės pavyzdys. Mano teta kas žingsnis iš jos mokėsi gaminti visokius daržovių valgius, kepti įvairius kepinius, sodinti gėles ir daržoves. Matyt, buvo puiki visuomenininke ir organizatorė, priklausė Šaulių sąjungai, nes, kai Prienuose lankėsi prezidentas Antanas Smetona, jis buvo su svita vaišinamas Andrašiūnų bute. Andrašiūnienė išpuošė mūsų kiemą gėlių klombomis, o daržą apsodino įvairiausiomis daržovėmis; geltonaisiais ridikėliais, špinatais, kurių mes neaugindavome. Vėliau Andrašiūnai Kauno plente pasistatė savo namą (jis stovi ir dabar), o mūsų name apsigyveno Izabelė Eidukevičiūtė, dantų gydytoja. Ji greitai ištekėjo už leksikografo Antano Lyberio, kuris 1942 m. tapo „Žiburio“, gimnazijos mokytoju, o 1946-1947 metais – direktoriumi. Tetos pusėje – dviejų kambarių bute apsigyveno mokytojai Zuzana ir Juozas Eidukevičiai. Z. Eidukevičienė buvo pradinių klasių mokytoja, taip pat labai religinga, todėl sovietmečiu atsisakė mokytojos darbo, augino savo penkis vaikus, slapta rengė vaikus pirmajai Komunijai, platino „Katalikų kroniką“. Juozas Eidukevičius dėstė vokiečių kalbą ir buvo gimnazijos inspektorius – direktoriaus pavaduotojas. Sovietmečiu jis irgi buvo persekiojamas, turėjo palikti Prienus, dirbo Kauno mokyklose. Iš mūsų namo išsikėlė, kai už Nemuno pasistatė nuosavą namą. Tada jo butą užėmė mokytojai Žiūkai. Lyberi ai irgi pasistatė nuosavą namą Kranto gatvėje, tuomet jų bute apsigyveno mokytojai Katiliai. Kai pradėjo statyti Kauno HES, didžiojo namo rūsius užtvindė vanduo, tuomet valdžia nugriovė mūsų jau 1940 m. nacionalizuotą namą ir pervežė kitapus Nemuno. Bet ten pastatė tik vieno aukšto su mansardomis namelį, kuris tebestovi ir dabar. O visi mokytojai, kurie gyveno mūsų name, jau iškeliavę Amžinybėn. Apie juos jau parašėme savo atsiminimus – jie išspausdinti knygose „Gyvenimo mokykla“ – apie P. Martišių. „Asmenybės šviesa“ (p. 30-32), apie kun. Juozą Lucku – „Antroji „Žiburio“ gimnazijos kolona“ (p. 33-34), apie Genovaitę Andrašiūnienę – „Graži kaip šventė“ (p. 64-65), apie mokytoją Mariją Bendoraitytę – str. „Sidabrinė ramybė“ (p. 70-71). Knygoje „Žmonės ir darbai“ (1) apie lietuvių kalbos mokytoją ir poetę Petronėlę Mickienę (p. 295- 296), apie Vytautą Lakicką, kūno kultūros mokytoją, (p. 404-405), apie Sofiją Žiukienę, lietuvių kalbos mokytoją, Birštono vid. mokyklos direktorę (p. 423), (A. Aleknavičienės straipsnis), apie mokytojus Zuzaną ir Juozą Eidukevičius (p. 429-430).
Knygoje „Žmonės ir darbai“ (II) – apie Petrą ir Oną Tamulius – p. 57-59. apie mokytojus Algirdą ir Ireną Žiogus – p. 62-64, apie chemijos mokytojas Stasę Bieliūnienę ir jos dukrą Dalią Baranauskienę – p. 117-118, apie pradinių klasių mokytoją Moniką Zalieckienę – p. 119, apie matematikos mokytoją metodininkę Ziną Dobilienę – p. 124-125, (A. Aleknavičienės straipsnis), apie matematikos mokytoją Danutę Dvilinskaitę, (A. Aleknavičienės straipsnis) – p. 126-127, apie matematiką ir Revuonos vid. mokyklos direktorių Albiną Micką – p. 143, apie anglų k. mokytoją Edgarą Puškevičių – p. 159-160. apie lituanistę EugenijąVaišnorienę – p. 168-169, apie lituanistę ir mokyklos direktorę Elvyrą Vaitekūnaitę – p. 170-171, apie lituanistą ir mokyklos direktorių Vytautą Valatką – p. 172-173, apie istorikę Janiną Zabulionytę-Peckuvienę – p. 179, apie geografą ir mokyklos direktorių Juozą Zaliecką – p. 180-181, apie Kazimierą ir Petronėlę Žagrakalius parašė jų dukra – inžinierė Sigita Marija Bagdzevičienė – p. 184-185, apie tremtinę, rusų k. mokytoją Veroniką Beliūnienę – p. 298-299, apie kūno kultūros mokytoją Aldoną Dzevaltauskienė-Valuckaitę – p. 312-313, apie mokyklos skautų vadą ir politini kalinį Ignotą Lopatą – p. 324-325, apie matematiką, gimnazijos direktorių Aidą Aldakauską – p. 363-364, apie Stasę ir Antaną Katilius – p. 451-453, apie mokytoją Bronių Kiaunę – p. 154-157, apie kūno kultūros mokytoją ekspertę Dalią Šklėriūtę (A. Aleknavičienės straipsnis) – p. 570-571.
Visus šiuos mokytojus pažinojau, apie daugelį jų parašiau straipsnius, dirbdama „Žiburio“ gimnazijos muziejuje 1990-2000 m. Visiems jiems yra padaryti aplankai, kuriuose saugojami biografiniai duomenys, fotografijos. Visa tai saugojama ir šiandien. Apie daugelį savo klasės draugų taip pat esu parašiusi straipsnelius, kurie irgi saugojami aplankuose – muziejuje. Tai apie tremtines – Aldoną Bukudinskaitę-Armonienę, Janiną Šiugždinytę, apie chemijos mokytoją ekspertę Daną Mazuronytę, matematikos mokytoją metodininkę Birutę Baranauskaitę, geografę – nusipelniusią respublikos mokytoją D. Simonaitytę-Ingelevičienę, apie žemėtvarkininkę Gražiną Starkauskaitę-Kavaliauskienę, apie Justiną Marcinkevičių, Joną Kazlauską, Justiną Kamičaitę – apie juos yra straipsniai ir knygoje „Žmonės ir darbai“ (1,11).
Tad manau, kad iš naujo apie visus šiuos žmones rašyti šiuose atsiminimuose neverta – nieko naujo nepasakyčiau – nebent tai, kad daugelis yra jau Anapusybėje.
„Nuo atminties akmenų nuskintą pūgos rožę" (Just. Marcinkevičius) dedu prie visų pažintų ir pamiltų „Žiburio“ gimnazijos mokytojų ir bendramokslių kojų, liečiančių tą „žemę“, iš kurios negrįžta joks keleivis...
 
Anarsija Mikalauskaitė - Adamonienė
2016-03-12
Grįžti atgal