Biblioteka

„Kentėk, tikėk, mylėk ir viltį turėk.

Visos kartybės pavirs į saldybes“ (p. 113).

  Kur Žemaitė užrašė šiuos žodžius – „savo gyvenimo motto“, – sužinosime, perskaitę mūsų mielos kraštietės poetės, prozininkės, Maironio literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės ketvirtąjį romaną (ir tryliktąją knygą) „Žemaitės paslaptis“ (2015 m.).

  Pasigėrėtinas mūsų kraštietės darbštumas, produktyvumas: be daugybės mokslinių muziejininkystės straipsnių, ji parašė ir išleido septynias savo poezijos knygas: „Liūdesys kaip sekmadienis“ (1995 m.), „Vienišųjų vyninė“ (1998 m.), „Angelų prieglauda“ (2000 m.), „Laikinai amžinai“ (2002 m.), „Bėk, kiele, bėk“ (2006 m.), „Tik Labas Sudie“ (2008 m.), „Verčiau (ne)užmiršti“ (2015 m.); šešias prozos knygas: „Akmeninis obuolys“ (1997 m.), „Sidabro sodai“ (2004 m.), „Marios vandens“ (2010 m.), „Šešėlis JMM“ (2014 m.), „Kaip žaibas“ (2014 m.), „Žemaitės paslaptis“ (2015 m.).

  Puikios, premijuotos knygos apie Maironį „Šešėlis JMM“ A. Ruseckaitė nedrįso pavadinti „biografiniu“ romanu, nors tai gal labiau „romanas“ negu „Žemaitės paslaptis“. Šį galėtume pavadinti ne tik „biografiniu“, bet ir dokumentiniu kūriniu – tiek daug čia istorinių, biografinių faktų, dokumentinių citatų iš įvairių autentiškų šaltinių.

  Skaitydami  A. Ruseckaitės biografinius romanus, nejučia prisimename pasaulinio garso T. Manno „Lotta Veimare“ (apie J. V. Goethę), St. Cveigo „Marija Stiuart“, A. Morua apie Dž. Baironą ir daugelį kitų didingų kūrinių, kurių pasakotojas galingos intuicijos ir vaizduotės jėga tampa tarsi „visažinis dievas“, kuris savo emocijas ir simpatijas slepia po bihevioristinio objektyvumo kauke. Kitoks yra A. Ruseckaitės „pasakotojas“. Tai atsargus, nuolat besižvalgantis į istorinius faktus ir dokumentus, subtilus, jautrus, emocingas rašytojas.

  Romane „Žemaitės paslaptis“ girdime daugelį balsų: rašytojo modernisto („Ginčai 1,2,3), istoriko („Intarpai“ – jų bene aštuoni), emocionalaus poeto („Balsas“ – jų bene devyniolika atspalvių, 1 d. palydinčių pasakojimą apie Žemaitės jausmus K. Petrauskui), muziejininko (tai labai įdomūs muziejaus eksponatų „pasakojimai“: „Skarelė“, „Gremėzdiški batai“, „Portretai“, „Akiniai“, „Rankinukas“ ir t.t.), peizažisto (tai „Laivas“, „Traukinys“, „Vežimas“). Ak, visi tie pasakotojo balsai, suskilę į mozaikos paveikslėlius arba kino kadrus, romano audinį daro labai įvairų, įdomų, informatyvų, gyvą, pavergiantį skaitytojo valią ir emocijas. Tad visas tris dalis: „Vilnius“, „Amerika“, „137 dienos“ – skaitai neatsitraukdamas, tarsi pakerėtas visų tų įvairiaspalvių balsų. Ir beskaitant prieš skaitytoją iškyla be galo įdomus išdidžios, orios rašytojos žemaitiškas charakteris, plati, gyvybinga, įspūdinga moters – motinos ir močiutės – mylinti dvasia. Nejučia, skaitydamas romaną, ir pats imi į pasaulį žvelgti Žemaitės, gyvenimą ir žmones be galo mylinčios ir visas negeroves matančios moters, akimis. O ta jos „paslaptis“ – tai kiekvienai moteriai būdinga meilė vaikams ir vaikaičiams, ir visiems tiems, kam tokia motiniška, gera linkinti meilė reikalinga. Ir P. Višinskį, taisiusį jos apsakymus, ir K. Petrauską, dirbusį su ja G. Petkevičaitės-Bitės dvare ūkvedžiu, ji mylėjo kaip savo „vaikelius“. Amerikoje sutiktas jaunas literates: Uršulę Jokubauskaitę ir Unę Babickaitę vadino savo „dukrytėmis“.

  Įdomus, visiškai netikėtas romane emocionalus pasakojimas apie savo Motiną, taip panašią į Žemaitę, mokėjusią, kaip Žemaitė, ir verpti, ir austi, ir megzti, ir siūti, ir siuvinėti, ir turėjusią raiškaus žodžio dovaną, galėjusią rašyti kaip Žemaitė. Bet ji pasakė: „Tu, dukra, rašyk!“ Štai kodėl romanas dedikuotas „Mamai Onai“. Reikia pasakyti, kad A. Ruseckaitė daugelyje savo kūrinių („Akmeninis obuolys“, „Sidabro sodai“) šalia kitų įžymių moterų, kuria ir savo motinos paveikslą. Šlovė autorei! Kas drįstų iš to pasišaipyti? Tad romanas „Žemaitės paslaptis“ yra ir kiekvienos moters paslaptis. Romanas toks „kinematografiškas“, kad galėtume jį išvysti ekranizuotą. Ar autorė apie tai nesvajoja?

  Daugelį romano vaizdų galėtume cituoti – tai vandenyno peizažai, Amerikos lietuvių „veikimo“ šaržai (?), Žemaitės susitikimai su moksleivių ir inteligentų auditorijomis, jos pasipiktinimas, kai apie ją kalba mokytojas, mokiniai skaito jos kūrinius, o jai neduoda prabilti. Ar tai ne įspėjimas ir mums, kai atvykusį rašytoją apiberiam savo džiūgavimais, vertinimais, cituojame, skaitome, o jam paliekame „tarti žodį“ paskutiniam?

  Ruseckaitės knygos, be abejo, turi ne tik didelę estetinę, bet ir auklėjamąją reikšmę. Apie tai jau galėtų būti parašyta ir didesnė studija, ir monografija.

   Didžiuojamės ir džiaugiamės Tavimi, miela mūsų  Aldute, jautriausia poete ir prozininke!

2016-08-17

Anarsija Adamonienė

„Žmogus / kaip upė / kuria plaukia / antys bei tušti / plastiko buteliai // ir vieni ir kiti / tam vienodai / gražūs / kad galėtum / viršvalandžius / taip stovėti / ant tilto“ („apie rudeninę meilę be kablelių“, p. 71)

  Galbūt šis eilėraštis galėtų būti emblema istorikės, filosofės, poetės Aušros Kaziliūnaitės (g. 1987 m.) trečiajam poezijos rinkiniui „Mėnulis yra tabletė“ (2014 m.). (Pirmasis rinkinys – „Pirmoji lietuviška knyga“, 2007 m., antrasis – „20% koncentracijos stovykla“, 2009 m.). Kaip matyti iš paradoksalių pavadinimų, autorė pasiryžusi šokiruoti senamadišką publiką netikėtais sugretinimais, „nesumeluotu avangardizmu“, anot Kaspuro Pociaus, kuris jos poezijoje aptinka „afekto būseną“ išgirsta „klyksmą“...

  Anotacijoje skaitome, kad autorė „lieka ištikima savo vertybėms – prie nieko nesitaikstančiam individualizmui ir sąžiningam, atviram, neornamentuotam žvilgsniui į tikrovę.“ Na, o mums, senamadiškoms 20 a. močiutėms, atrodo, kad poetė desperatiškai ieško kuo keistesnių metaforų, metonimijų, paradoksų išreikšti savo nuostabai pasauliu, savo meilei gyvenimui, žmogui, savo pašaukimui kurti grožį. Tad, nesigilindami į eilėraščių filosofines gelmes, norime tik pasigrožėti abstrakcijų gretinimu su daiktiškomis konkretybėmis. Čia minimos „filosofinių knygų pelkės“, „neįžengiami verstinių romanų miškai“. O tuose „miškuose“ „tūno šimto puslapių kėkštas, / bet jau tartum žvėris“. Tačiau lyrinis „aš“ ilgisi tik vieno eilėraščio, kuris „netelpa trijuose šimtuose puslapių“ (p. 15). Štai kaip išaukštinama tikra poezija! Iš širdies pritariame autorei!

  Meilė žmogui, jo nepakartojamai būčiai eilėraštyje „iš liūdnojo dievo memuarų“ tokia paradoksaliu prisipažinimu: „Iš upės iškirpau žmogų jis teka banguoja / šnypščia ir / nejuda // bet / į jį du kartus / neįbrisi“ (p. 17).

  Eilėraštyje „šviesos signalai“ lyrinis „aš“ susieja save su visos žmonijos „sapnais“ ir nerimu įspūdingais paradoksais: „gulėdamas visose sapno žmonių galvose tu staiga apsiverti ant kito šono / tam, kad nubustum į sapno žmonių / sapnuojamą sapną užsimoji savo išgaląstais nerimo ašmenimis Pilnas dangus panašių šviesulių ir nerimo - / žvaigždžių, kurios ne blyksi, o dega“ (p. 21).

  Lyrinį „aš“ kamuoja nerimas dėl prarandamų dvasinių vertybių: religijos, meilės tėvynei. Tai išreiškiama ironiškais paradoksaliais vaizdais eilėraštyje „visi keliai jau vedę“: „mano sielos paviršium vaikšto basas Jėzus / Vilniaus gatvėmis vaikšto Jėzus / ir apžiūrinėja batų parduotuvių vitrinas / jam virš galvos ne aureolė / o Baltijos kelias“ (p. 22). Įspūdingi būsenų peizažai. Kokios talpios metaforos baimei ir nerimui išsakyti! “ašaromis nėščios mano mintys / klaidžioja nakties labirintuose suokia lakštingalos / virtę painiais galvosūkiais ieškau kelio sustoti“ (p. 24 ).

  Ar kokia ypatinga būsena, ar „tapsmas“ išreikšta eilėraštyje „gyvenu gerai“ hiperbolizuotu rūko paveikslu: „jis auga ir nokina pilkus vaisius / apglėbia ir nepaleidžia - / čia visos formos panašios į mirties nuotakas“ (p. 25). Turbūt gyvename neišbrendamose dvasios ir minčių ūkanose, susitaikome su savo sumaištim ir nežinojimu: „bet gal ir gerai, visai neblogai / išgerti dėmes ir dainuoti šešėlius / matyti šiek tiek daugiau nematant nes rūkui dingus / išsisklaidysim ir mes“ (p. 25). Taigi, gražus eilėraštis apie fizinį ir metafizinį „rūką“...

  Kiekvienas banalių daiktų ir dvasinių būsenų ar jausmų gretinimas ar „sudūrimas“ verčia nepatikliai krūptelėti ir „pasišiaušti“: kaip galima taip „maišyti“? Pavyzdžiui: „pamažu radiatorius / pripildo ilgesys / ir klejonės“ (p. 26).

  Eilėraštyje „saulės sistema“ lyrinis „aš“, mąstantis apie kosminius dydžius banalioje buityje – „tik, o gal net“ „strėlytė / įsmigusi saulėje“ (p. 26). Pavargęs nuo prasmių ieškojimo sudėtinguose koduose, norisi tik pasigrožėti netikėtų peizažinių metaforų grožiu, pavyzdžiui: „vėjas pasklaido pasaulį / ir atverčia trečią / saulėlydžio puslapį“ (p. 30); „už lango girdžiu / šlumštelint / nuo šakos prinokusį / rytą“ (p. 31); „medžiai numeta / varnų kranksėjimą / visuose / veidrodžiuos“ („ruduo“, p. 32).

  Jeigu pirmojo skyriaus eilėraščiuose daugiausia bandoma atverti lyrinio „aš“ būsenas, tai antrosios dalies vaizdais tarsi tolstama nuo savojo „aš“ į kitų ar į bendras „mes“ patirtis. Ypač gražus eilėraštis gal apie pasaulio, gal apie žmogaus dvasios, gal apie Dievo „medį“: „tu esi ugnies medis / kurio šaknys perskėlė saulę / ir išlakė visą vandenį iš rojaus upių // tavo lapai – liepsnos ir pirmykštė / ant tavęs noksta varnų kekės / jos nepaliaudamos vardina / mirštančiųjų vardus tu – Tasai Kurs Neturi Šešėlio / ir kurio paunksnėj / aš sėdžiu“ (p. 47).

  Labai graži ir prasminga, lengvai „įsisavinama“ miniatiūra „laiko kilimas“: „mes kaip tos žuvys / iš kilimėlio / vonioje // šnekučiuojamės / žiopčiojam / visos pūkuotos / ir romios / vengdamos / klausimo / kieno tai vonia“ (p. 55). Iš tikrųjų: apie svarbiausią – vengiam, bijom, nenorim ar nepajėgiam nei mąstyti, nei kalbėti...

  Kaip įprasta modernistams, šių eilėraščių pavadinimai tarsi neturi ryšio su jų turiniu. Štai žaismingas eilėraštis „šiltieji kraštai“, kuriame kalbama apie laiką, o ne „kraštus“: „laikas – tai toks vabzdys / kuris deda kiaušinius / tau po oda laikas – tai tu / susiėmęs galvą rankomis / vis susidėjęs vienatvės kiaušinius / sau po oda“ (p. 57).

  Šiame skyriuje yra eilėraščių ir apie meilę – stipriai užkoduotų, net siurrealistinių, juos norėtum deklamuoti, bet per ilgi ir gal per intymūs... Gal dar daugiau tolstama nuo savojo „aš“ į bendrus samprotavimus, filosofinius ir sudėtingiausių kodų brūzgynus trečiajame skyriuje, kur ypač keisti ir eilėraščių pavadinimai, pavyzdžiui: „Saulės rate bėgantis žiurkėnas ir yra saulė“ (p. 85), „ant nugaros išdygusi 2011 metų vasara, iš kurios šįryt man išspaudė pūlius“ (p. 96), „augalų, augančių ant palangės vaistinėje, sėklos“ (p. 97), „Rudens Testamento Dėmė, arba fabrikas, vardu Dzin“ (p. 100). „Dangaus žarnos. Istorija padiktuota rabio Šavelio“ (p. 103), „Kodėl Rodenas nesukūrė mąstytojos skulptūros“ (p. 105), „Viskas jau pagaminta, kačiuk“ (p.107).

  Čia liūdnai ir skeptiškai žiūrima į tolstantį save ar pasaulį, į būtį ir kūrybą. Nėra skirtumo tarp „tušinuko ir poeto“: „kai tušinukas neberašo / jį išmeta“ (p. 89) – „sako, viskas jau sukurta sako, einam alaus“ (p.107).

  Labai liūdnas, bet gražus eilėraštis apie gyvenimą-sapną „sapno žiedlapiai“. Jį norėtųsi išmokti atmintinai. „sapnas - / tai gėlė / praeinu pro šalį / nutupiu ant žiedo / grįžtu į avilį / vėl praeinu / kaip praeina metai / ir dar vieni / ir dar / pasilenkusi / sena moteriškė / ravi / sapnų darželį // sapno žiedlapius plėšau / myli – nemyli / garsas – tyla / gyvensim – mirsim / anksčiau ar vėliau“ (p. 113). Dar norėtųsi daug ką cituoti, gėrėtis autorės poetiniu išradingumu, poetiniais paišdykavimais, kur „dėvėtos valandos / lėtai valosi uniformas / auštant saulėje beveik / tviska auksinės bedugnės sagos“ (p. 100). Dar nustebti meilės prisipažinimu: „aš užsiūsiu / tavo sapno kišenes / savojo gijomis / kad nepamestum / manęs“ (p. 90).

  Ir pamąstyti, ir sutikti, kad esame „smėlio laikrodžiai / kuriuos nežinia kartais apverčia / kuriais / apiplyšusiam laikui į delną / bėgam lėtai atspindžiais“ (p. 97). Ir, žinoma, sutikti, kad „nuomotis kambarius / iš Liūdesio / nėra labai gera“ (p. 95).

  Manau, kad daugelis skaitytojų patirs intelektinį džiaugsmą, skaitydami šitą „mėnulio tabletę“ ir bandydami ją „perlaužti“ ir praryti jos bent pusę...

  Ačiū autorei už vaistą! Jis gydo mūsų puikybę...

Anarsija Adamonienė

 ...Bet kas gi tave puola, tragike? Kas vejasi? Niekas, tik laikas Jis štai įsikūnija, į ką panorėjęs suvyniok suvyniok tą ugnį į popierių, šiame kelyje daug pašauktų, bet mažai išrinktų... (p. 32-33).

 Laikas, pasak Danutės Kalinauskaitės (g. 1959 m.), - tai ir kurianti, ir deginanti ugnis. Ką reiškia žmogus šioje ugnyje? Kas jo „diena, jei net saulei, kaip teigiama, liko gyventi tik penki trilijonai kvadratu metų, ir tai visatoje – mirksnis...“ (p. 33)

  O kas yra rašytojas? Ar ne bandytojas tą „ugnį“ įvynioti į popierių? Ir kiek daug turime tų bandytojų – „daug pašauktų“... Bet kas gi tu būtum, jei nebandytum?.. Štai tokios egzistencinės  mintys išreikštos trečiojoje Danutės Kalinauskaitės novelių knygoje „Skersvėjų namai“ (2015 m.). Pirmoji – „Išėjusi šviesa“ (1987 m.), antroji – po ilgos metų pertraukos – „Niekada nežinai“ ( 2008 m.). Matyt, abejota savo pajėgumu „suvynioti tą ugnį į popierių“, bet rinkinys buvo įvertintas rašytojų sąjungos ir literatūros instituto premijomis. Manyčiau, kad ir ši, trečioji novelių knyga verta apdovanojimo už „romano medžiagos tankį“ – kiekviena novelė – suglaustas į išraiškingus portretus intriguojantis romanas, ir atskleidžiantis dramatišką tikrovės – buities realybės – paveikslą, ir keistom, paslaptingom užuominom teigiantis kažkokią būties bei žmonių santykių paslaptį.

  Pirmoji novelė – „Suvyniok ugnį į popierių“ – tarsi autoportretas. Jau pirmasis sakinys suintriguoja, įvedamas į šeimos situaciją ir kartu kelia šypseną šmaikščiu vingrumu. Juokingas ir SMS: „Jei bachuras iš Lietuvos, tai biednas, bukas, nieko nežinantis“. Taigi, nusiteiki skaityti linksmai. Bet palaipsniui pasakojimas rimtėja, darosi dramatiškas, pasakotoja patenka į ribinę situaciją, ir jau lauki baisiausio – mirties. Bet pabaiga netikėta – kažkokia mistiška; intriga neišrišta, nukrypstama į apskritai žmogaus situaciją pasaulyje, kosmose. O siužetinę liniją, skaitytojau, pats užbaik, kaip tau norisi... Ir taip visi apsakymai: suintriguoja, žavi išraiškingais ir kartu paslaptingais portretais, suvilioja įdomia intriga ir palieka apstulbusį pabaigoje, nes siužetas nukerpamas – taip ir nežinai, kas atsitiko personažams, kaip jie išsinarpliojo iš ribinės situacijos.

  Antroji novelė „Ilga kaip šimtmečiai diena“ piešia tėvo ir sūnaus paveikslus. Sakyčiau, labai tikroviškas tėvo tyrinėjantis, mylintis ir auklėjantis žvilgsnis į sūnų. Atsargus, drovus ir kartu užsispyrėliškas paauglio sūnaus paslaptingumas. Ar kelionė baidare, naktis palapinėje suartins tėvą ir sūnų, ar išmokys sūnų vyriškumo? Tai paliekama skaitytojui spręsti. Gali ir nespręsti, tik gėriesi tos kelionės grožiu, įsimeni upės ir pakrančių gaivą, lyg pats būtum plaukęs su tėvu ir sūnum ta baidare ir patyręs tos virpančios artumos įtampą...

  Trečia novelė „Nekalčiausia archeologija“ prasideda tarsi nuo nieko: į pirkėjos krepšį patenka svetimos pirkėjos pirkinių raštelis. Ir štai iš tų „pirkinių“ išsilukštena visos šeimos paveikslas: vyro, moters, paauglio sūnaus ir viešnios iš Vokietijos portretai. Netgi diskusija, žinoma, vidinė: vokiečių ir lietuvių skirtybės...

  Ypač ryškus, išraiškingas šeimos „ribinėje situacijoje“ paveikslas novelėje „Pakeleivė“. Vyras, reikšmingas, labai užimtas žmogus, pervargęs nuo darbų – reikalų, nutaria atsikvėpti ir su šeima leidžiasi į poilsinę kelionę. Moteris – irzli, kažkuo vis nepatenkinta ir nelepinama vyro – jau galvoja apie skyrybas; berniukas paauglys, atitrauktas nuo kompiuterinių žaidimų, „virtualaus pasaulio“, kupinas „maištingumo“, dukrelė – liguista, gležnutė, mamos rūpestėlis... Šitame „šeimos fone“ įsikomponuoja ryškiausias, paslaptingiausias „pakeleivės“ paveikslas: bjauri, smirdanti, ryšuliais apsikarsčiusi senė, kurią vyras paima į mašiną pavežėti. Moteris įtūžta, nuo smarvės ji norėtų užsidėti respiratorių, ir tai pasako garsiai, vyras nereaguoja, telefonu kalbasi su darbuotojais – vis nepabaigiami reikalai; sūnus domisi sene, nes ant jos rankos – ypatingas karinis laikrodis (kas ji tokia?). Išlipusi senė dar paprašo, kad berniukas ją palydėtų iki už kalnelio esančių namų. Moteris neleidžia sūnaus, o tėvas liepia palydėti. Sūnus paklūsta tėvui. Dingsta su sene, šeimoje dar didesnė įtampa. Sūnui vis negrįžtant, visi išlipa iš mašinos ir eina jo ieškoti – jokio namo už kalnelio nėra. Visa tai papasakota su tokia įtampos jėga, tokiom psichofizinėm detalėm, kad ir skaitytojas pradeda virpėti, jaudintis. Dingo vaikas, niekas neatsiliepia į šauksmus! Neviltis! Staiga kažkas sukikena už mašinos... Įtampa sprogsta. Vyras sukniumba ant vairo. Kyla pavasarinė pūga... „Staiga garsas visi sužiuro į mergaitę po baltutėle oda supulsuojantis raudonis, stačiai akyse virstantis pienu ir krauju. O garsas... Lyg kažkas plyštų, lyg skiltų, toks garsas būna, kai įveikdama luobelės šarvą, nūnai jau lukštą, iš pumpuro sprogsta gyvybė“ (p. 148). Štai tokia mįslinga novelės pabaiga. Ir neaišku, ar, įtampos neatlaikęs, mirė šeimos tėvas, ar mergaitė, ar viskas pasibaigė laimingai. Kaip nori, skaitytojau, taip susikurk pabaigą, bet lieki priblokštas ir pamokytas, kad negalima savo „aš“, savo interesų statyti aukščiau už kitų, kad mūsų santykius, mūsų pakantumo kitam luobelė yra tokia plonytė, nepatikima, kad gali sprogti nuo kasdieniškiausios įtampos, kasdieniškiausio kivirčo, nesivaldymo, neatidumo...

  Ak, ir visi kiti apsakymai verti atidesnio nagrinėjimo, pamąstymų. Ypač intriguojantis apsakymas „Norėčiau būti Karenina“, pilnas ir šeimos portretų, ir su labai netikėta pabaiga, ir su tokia keista išmintim, kad galima pravirkti „iš laimės neišsipildymo, juk neišsipildymas, kaip ir bet kokia stoka, dažnai yra kur kas daugiau, nei pati laimė, pats turėjimas, nors mums ir atrodo priešingai...“ (p. 149). Ak, kaip mus, „neturinčius, stokojančius, nelaimingus, neišsipildžiusius“, guodžia ši išmintis! Guodžia ir paskutinis knygos sakinys: „...nurimk, žmogau, nurimk, viskas anksčiau ar vėliau susitvarko, praeina, bet tu visada, jeigu kas, gali į mane atsiremti“ (p. 174).

  Taigi, literatūros tikslas ir yra sutaikyti žmogų su savo lemtimi, savo kasdienybės buitimi, su savo netobulais artimaisiais, pagaliau su netektimis ar mirtimi. Literatūros tikslas – perduoti ilgaamžę išmintį, į kurią visada galėtum „atsiremti“.

Anarsija Adamonienė

 2016-01-08                                                                                                                    

„...istorijos paukščiai drasko

Vienas kito lizdus...

...kraujo žiedas istorijos atlape,

Kraujo žiedas...“

Justinas Marcinkevičius

Nieko įspūdingesnio už Lietuvos istoriją mums, lietuviams, nėra. Todėl su meile apglėbtinas kiekvienas jaunas žmogus, pajėgiantis tą istoriją studijuoti, o dar labiau gerbtinas tas, kuris turi galingą vaizduotę ir talentą matyti bei aprašyti istorinės praeities tikrovę.

Todėl labai karštai sveikiname žurnalistą ir istoriką Tomą Vaisietą (g. 1984 m.), išleidusį istorinių-psichologinių apsakymų rinkinį – pirmąją knygą „Paukščių miegas“ (2014 m.).

Ketvirtajame viršelyje trisdešimtmetis autorius gražiai, glaustai prisistato: „Gimiau 1984 m. Vilniuje. Čia baigiau mokyklą ir universitetą – iš pradžių žurnalistiką, vėliau – istoriją, dabar dirbu Vilniaus universitete ir užsiimu istoriniais tyrimais. Istorija man – geriausias darbas, literatūra – didžiausias malonumas literatūroje randu labai daug istorijos – ne tiek įvykių, kiek žmogaus istorijos, o istorijoje – labai daug literatūros, užrašytos ir perduotos žodžiu, išgyventos ir susapnuotos, pasakojamos ir įsivaizduojamos. Šios knygos siužetai irgi atėjo iš istorijos, tačiau jos išsižadėjo ir panoro tapti literatūra. Iš čia ir „Paukščių miegas“ – metafora, nusakanti tikrovės ir sapno susiliejimą ir apibūdinanti ne vieną mūsų istorijos tarpsnį – kaip būseną paukščio, kuris, net ir miegodamas, viena atmerkta akimi turi sekti tykantį priešą“.

Skeptiškas autoriaus požiūris į „istorinę tiesą“ išreikštas ir knygos epigrafu: „Istorija yra melagysčių rinkinys, bet jame esama ir tiesos nuotrupų – jos yra vienintelės gairės mūsų ateičiai“ (Emma Goldman).

Apsakymų savitumą, keistumą, išskirtinumą nusako anotacijos teiginiai: „Apsakymai, kuriuos pavadinti istoriniais būtų teisinga, bet – per siaura. Apsakymai, kuriuos pavadinti psichologiniais irgi būtų teisinga, bet – per siaura. Tai ir kuria unikalų Tomo Vaisietos prozos stilių, kuriame susikerta intymiausi žmogaus išgyvenimai, slapčiausi kompleksai, tragiškiausios patirtys, fantasmagoriškiausios vizijos ir istoriniai įvykiai Taip žmoguje atsispindi epochinės istorijos slinktys“...

Knygoje – vos devyni apsakymai, kuriuose istorinis faktas tėra tik „vinis“, tik užuomina, tik žmogaus būsena – dažniausiai pasimetimas, baimė, persekiojimo manija...

Svarbiausia apsakymuose – žmogaus psichinių išgyvenimų amplitudė – preciziškai fiksuojama jausmų sumaištis – nuostaba, nerimas, siaubas, skausmas, mirtis. Daug mirties. O apsakymas „Šaukštas“ užbaigiamas tarsi tos mirties triumfu: „...kraujasšiltas visa daaplink kojas ir vidurius degina ir tada aš numiriau“ (p. 95).

Kartais apsakymo istorinį pagrindą sudaro koks mažai žinomas faktas. Štai apsakyme „Ubagų susirinkimas“ vaizduojamas 1939 m. Vilniuje įvykęs elgetų maištas prieš karo pabėgėlius iš Lenkijos. Vargetų srautas matomas gatvės berniūkščio Aliošos akimis – kuriamas įspūdingas paveikslas daugybe raiškių epitetų, palyginimų: „...vos tik pasukęs kairėn į Ukrainų gatvę, sustingo lyg būtų atsitrenkęs į stiklinę pertvarą: iš viso miesto pašalių kaip vandens lašai varvėję elgetos čia liejosi į vientisą masę ir tekėjo kaip pavasarinė upė, per atodrėkį iš nežinia kur nešanti visą gamtos ir civilizacijos šabakštyną, prieš Aliošos akis vėrėsi platus berankių, driskių, vienakojų, benamių, aklųjų, valkatų karavanas su aplink bidzenančiais suskretusiais šunimis, katėmis ir dar bala žino kuo, šis reginys jam priminė tūkstantinį varnų pulką, kai netikėtas pokštelėjimas pabaido juodaplunksnius paukščius nuo medžių viršūnių, ir jie užtemdo vakarinį dangų, Alioša užtruko gerokai ilgiau nei tikėjosi, kol per putojančią masę – utėlėtus kūnus, skarmalų ir šiukšlių maišus, sukepusį kraują ir purvą, prarūgusius kvapus – prasibrovė iki susirinkimo vietos...“ (p. 18). Šitas išplėstas kraupiom detalėm vaizdas verčia galvoti, kad autorius juo norėjo simbolizuoti visą istorijos srautą. (?)

Antrasis apsakymas „Birželio 15 – oji“ vaizduoja 1940 m., kai Lietuvą okupavo bolševikai. Autorius remias rašytojo Juozo Keliuočio prisiminimu, kad tuo metu kai kurie, tik kai kurie inteligentai sėdėjo kavinėse per visą naktį, nėjo namo, nes bijojo būti suimti... Apsakyme du broliai sėdi kavinėje ir samprotauja apie savo tautos likimą: „Mes neturime savo istorijos, mes neturime savo žodžio jai įvardyti. Istorija – nemūsiškas skolinys, importas mitas, legenda Mes praeitį suvokiame net kaip pasaką (p.21-22). Vyresnysis brolis bandė išaiškinti jaunėliui „krikščioniškosios Vakarų kultūros svarbą mums, lietuviams Kuriančioji Vakarų civilizacija viename poliuje ir destruktyvi jos priešingybė – rusiškas nihilizmas – kitame“ (p. 25-26). Bet jaunėlis dabar šaiposi iš vyresniojo pamokymų, nes dabar jo kritikuoti „rusiškojo nihilizmo persisunkę inteligentai taip aktyviai veikia“, o jis, vakarietiškojo aktyvumo ir kūrybingumo adeptas, štai „sėdi čia, kavinėje, ir slepiasi po rytietišku pasyvumu“ (p. 26). Tokia ta mažos tautos atstovo tragedija – dvasinis neįgalumas. Nes veikti pagal savo įsitikinimus aklų istorinių jėgų susidūrime – tai lygu savižudybei.

Trečiasis apsakymas „Matas“ – tai vieno žmogaus, veikiančio istoriniuose įvykiuose, gyvenimo kelias. Istorinis apsakymo laikas – tai 1917 m. lapkričio revoliuciniai įvykiai Voroneže, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ir sovietinė „gerovė“. Matas – jaunas, veržlus bolševikas, pasiryžęs pertvarkyti supuvusį pasaulį, panaikinti socialinę nelygybę, ponų valdžią. Piešiamas įspūdingas revoliucinio miesto peizažas: „Virš susigūžusių varpinių ir šv. Mykolo cerkvės kupolų iškilusios ugnies burės plukdė miestą tamsiais kraujo vandenimis į aklą kerštą“. (p. 28) Autorius puikiai įsijaučia į jauno revoliucionieriaus priesaiką: „Jį svaigino gatves užvaldęs šėtoniškas siautulys“ (p. 28)... Kitame paveiksle matome Matą, jau kalėjimo kameroje, su draugais paskelbusį bado streiką. Jau šešta para badaujantys bolševikai gelbstisi tik valios pastangomis: „Bet ten, kur kūnas dar demonstravo nepalaužiamą ištikimybę, mintys jį išdavė ir sruvo nesustabdomos kaip pašėlusiai lekiančio traukinio vagonai. Ne tik galvą, bet ir visą kūną užvaldė šlykščios fantazijos, kurios jį žemino“ (p. 31)...

Du epizodai su motina. Negirdime, ką motina sako sūnui kalėjime, o štai, jam tapus bolševikinės valdžios lyderiu, ateina į jo prabangų kabinetą ir teištaria vieną kaltinimą: „Nenorėjai, Mateli, būti ponu, o vis tiek juo tapai“ (p. 37). Apsakymas baigiamas „aukso žvaigžde“ apdovanoto bolševiko-senjoro laidotuvėmis: „Šermenų laikas skirtas tam, kad kiekvienas norintis galėtų grąžinti prisiminimus mirusiajam ir palaidotų kartu su juo po kietai užlipintais vokais kiekvienas matė savo akis, kupinas siaubo, nuolankumo, neapykantos, gėdos, klastos, dėkingumo, pažeminimo, keršto, veidmainystės, troškimų. Visa žmogiškoji geografija dviejuose mirusių akių gaubliuose“ (p. 44). Taigi autorius nei kaltina, nei teisia, tik konstatuoja žmogiškojo buvimo permainingą istoriją, plukdomą idėjų kovos“... (?)

Ketvirtajame apsakyme „Avietė“ visiškai nejaučiame istorinio fono. Tai tarsi psichologinis etiudas baimės tema. Iš šiokios tokios užuominos galėtume spėti, kad tokius baimės ir siaubo bei persekiojimo manijos potyrius galėjo išgyventi fašistų persekiojami žydai. Perteikiama nuolatinės grėsmės atmosfera: „Nakties virpesiai, tarpusavyje šnabždantys daiktai ir miego aidas Stypsojau kaip iš baimės deganti žvakė, įbesta į grindinį“ (p. 49).Baimė bloškia į keisčiausias būsenas: Bėgti, kol turiu jėgų. Arba bėgti, kad netekčiau jėgų Prieš mane atsivėrė praraja, negalėjau sustoti Nežinau, kaip sugebėjau atsiskirti nuo žemės, pakelti kūną į orą, peršokti per įpjautą žemę... (p. 51) Žmogus tarsi koks vabalas pasijunta įlindęs į avietę: „Įslystu tarp sulčių prisisunkusios ruplėtos išorinės sienelės ir šerpetotos šerdies Kažkas artėja prie avietės... (p. 53) Koks siaubo sapnas!

Tarsi iš mozaikos paveikslėlių sudėtas apsakymas „Dievo p.“, vaizduojantis lietuvių, pabėgėlių nuo bolševikų į Vokietiją 1944 m., tragediją. Aptirpusiuose, aptrupėjusiuose momentiniuose kadruose neaišku, kas ką ir už ką žudo. Glamonėjama svetimšalio, Ieva „pradeda trokšti, kad prarasta tėvynė niekada nesugrįžtų. Nes, jei nebus tėvynės, gal nereikės jos ir mylėti“ (p. 56) Patriotinės kalbos apie būtinumą susitelkti „mirtinos grėsmės akivaizdoje, kai tauta yra praradusi pamatą po kojomis, t.y. gimtąją žemę“, Ievą vimdo. Degradacija apėmusi ne tik moteris, bet ir vyrus. Juos valdo „abstraktus, instinktyvus“ troškimas žudyti. „Žudome, arba aklai apimti pamišimo, arba viską taip kruopščiai ir šaltai apskaičiavę, kad kito pasirinkimo tiesiog nebelikę“ (p. 57).

Ar gali būti geras žmogus, patyręs badmetį? Ievai atrodo, kad „karas visus vyrus palieka vaikais visi kariai yra vaikai, tik apsėsti skirtingų nuotaikų: rusai – pikti ir irzlūs vaikai, amerikiečiai – pasipūtę ir piktdžiugiški vaikai, prancūzai – išsigandę ir nusivylę vaikai, anglai, kokie vaikai yra anglai?.. (p. 59).

Mirtis šiuose vaizdeliuose ir mįslinga, ir kasdieniškai paprasta. Štai tėvas ir sūnus, „pasivaišinę namine“, grįžta į savo barako kampą ir randa Ievą „juodo kraujo klane“. „Sąmonė duso be oro. Stovėjo dar dvi ar tris minutes. Tuomet Tadas žengė į priekį ir atsigulė į juodą balą šalia nuogo Ievos kūno“ (p. 65). Bet kituose „kadruose“ matome kitokį šeimos likimą – ne mažiau kupiną mirties: čia ankstesniuose kadruose nužudytas Steponas randa savo ištvirkaujančią dukterį Ievą ir praneša jai: „Ievut, Tadas negyvas“ (p. 71). Stepono mintys plaukia Dievop: „Dievo bausmė, Dievo prakeiksmas – visa tai, kas nutiko jo šeimai“ (p. 70).

Novelėje „Scherzo b-moll“ – buvusio tremtinio, grįžusio į tėvynę, išgyvenimai: vis jaučiasi sekamas, persekiojamas, neatsiliepia į telefono skambutį, uždeda ant patefono Šopeno kūrinio „Scherzo b-moll“ plokštelę lyg atsakymą jį persekiojusiems „jiems“. Šopeno kūryboje jis mato „tiesmuką, fatališką savo kasdienybės iliustraciją“. „Nuo pat gimimo iki mirties Šopeno dvasioje vykusi žūtbūtinė kova tarp įgimto slavizmo ir įskiepyto vakarietiškumo jam kėlė liūdesį arba panieką, arba nerimą Šopenas skleidė istorinį determinizmą, kurį jis atsisakė priimti“ (p.74). Maištaujanti, kovojanti dvasia gęsta kartu su Šopeno kūrinio pabaiga. Muzika arčiausia žmogaus sielos ir kančios...

Bene kraupiausia novelė „Šaukštas“ – apie beprotnamyje vykstantį gyvenimą, gydytojo psichiatro ir šizofrenikės merginos santykius. Vienišo gydytojo altruistinės pastangos gelbėti pacientę abipuse meile – taip atrodo psichiatrui, o pačiai šizofrenikei tos „pastangos“ kelia vimdantį šleikštulį, skausmą ir mirtį. Koks požiūris ir jausenų skirtumas! Meistriškai sumontuotas kontrastas!

Apsakyme „Paukščių miegas“ – Atgimimo pradžia lyg fonas septyniolikamečio seksualiniam pabudimui. Tikrai įdomios fiziologinės jaunuolio seksualinių ieškojimų studijos, lyg ir su ironijos pamušalu? Lyg ir kažką simbolizuojančios?..

Paskutinis apsakymas „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“ – „sovietinės šeimos etalonas ir skeptiškas, piktas sūnaus įvertinimas tokios „pavyzdingos“ šeimos, kuri buvo kuriama ne kaip pagrindinė žmogaus gyvenimo prasmės ir laimės institucija, o kaip „patogi aplinkybė“ žmogui, atliekančiam visuomenines prievoles. Todėl ir apie vaikus tokioje šeimoje nebuvo galvojama kaip apie meilės tikslą ir tąsą, o kaip apie „netyčia“ atsiradusią kliūtį jų visuomeninio darbo sėkmei. Kaip jaustis vaikui, jei jis buvo šeimoje nelaukiamas „netyčiukas“? Apsakyme gvildenami amžinieji tėvo ir sūnaus „atvirkščiai proporcingi“ santykiai. Tėvas pasakoja, kad su sūnaus gimimu jo sąmonėje atsirado kažkokia nuojauta. Sūnui atrodo, kad tai nerimas. „Tėvas niekada neprarado nei noro, nei gebėjimo dirbti, mylėti, gyventi, tik jį visada lydėdavo kaltės jausmas, kad taip ir toliau dirbti, mylėti ir gyventi yra nepadoru, netinkamas laikas greičiausiai – tiesiog per vėlu. Tarsi vyktų per dešimtmečius užsitęsusios laidotuvės... (p. 114).

Iš tikrųjų daugelis sovietinių laikų mokslo, politikos ir meno veikėjų šiais nepriklausomybės laikais jaučia kažką panašaus – neišsakomą nerimą, liūdesį, norą lyg ir pateisinti savo ankstesnį gyvenimą ir jo principus ir kartu jaučia, kad jie neturi kam išsipasakoti – net - vaikai jų nesupranta, tiesiog negali suprasti – negyvenę anais laikais. Iš čia tas liūdesys iki mirties...

Na, o mes, senimas, ar suprantame šiuolaikinį jaunimą, kad ir kaip stengiamės? Žinoma, ne viską supratome šioje puikioje jauno talentingo rašytojo kūryboje – puikiuose psichologiniuose tyrinėjimuose, kurie nėra vien savitiksliai, bet kartu tarsi simbolizuoja ir visuomeninius procesus. Sakykim „Paukščių miege“ septyniolikmečio blaškymasis biseksualios erotikos bangose ar tik neatspindi visos mūsų „Atgimimo“ laikų visuomenės, skausmingai ieškančios tos politinės jėgos, kurią galėtų priimti visa širdimi ir pamilti, aukotis? O ir dabar vis tebesiblaškome tarp gausybės partijų doktrinų, skelbiamų prieštaringų „tiesų“. Nėra lengvo istorinio laikotarpio, eksponuojančio „tikrąją tiesą“ – ar ne, gerbiamas Tomai Vaisieta?

Sėkmės Jūsų istoriniuose ir psichologiniuose tyrinėjimuose! Istorinio ir individualaus „paukščių miego“ pažinime!

Anarsija Adamonienė

„Kokia gi meilė gali nešt skaistesnę naštą

Už sielvartą, kad per mažai mylėta.“ (p. 140)

„...Aš, kaip ir Albertas Camus, niekinu „lukšto grožį“ ir „grynąjį meną“, kuriame nėra istorijos purvo ir tragizmo, nes grožis privalo turėti „nuodų“, kitaip jis netikras <...> Puiki grožio ir bjaurasties dermė.“ (p. 141)

„...kūrybos esmė yra eterio klijai. Siausmas, azartas, linijų, spalvų tirštuma, vitališkumas, bandymas pažaboti ar užburti viso pasaulio peklą, visus demonus, bandymas suvokti mūsų realybės šiurpą ir grožį, sugauti gyvenimo ir mirties liniją, šaipytis iš savo velnystės ir mus supančio absurdo...“ (p. 143).

Visas Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ (2015 m.) – sodriai ištapyta drobė – tikras J. Mateikos „Žalgirio mūšio“ paveikslas, pilnas spalvingiausių vaizdų ir išraiškingiausių portretų. Romantizuoti, tamsių aistrų ir paslapčių kupini pagrindiniai veikėjai: tvirtuolė Motina, demoniškasis Maestro, vienuolis Rūkas, gražuolė Saulė.

Tapybiškumas, detalės sodrumas, asociatyvinis vaizdų komponavimas ar greičiau jų lakus srautas, muzikinis sakinio bangavimas – lyg girdėtum paslaptingą sakmę – gausūs pakartojimai – suteikia romanui kažkokio pakylėto sakralumo, neaprėpiamumo. Atrodo, kad pasakotoja ir pagrindinė veikėja – dailininkė – bando aiškintis prieš ją atsivėrusį pasaulį, jo paslaptingą spindesį, įvairovę, atsiveriančią nuo vaikystės Seinų ežero, jo Žuvėdrų salos ir besiplečiančių iki Paryžiaus dailininkų Mekos-Monmartro, iki Čikagos lietuvių bendruomenės, desperatiškai besistengiančios išlaikyti savo tautiškumą. Romane kruopščiai „išmaišyti“ visų laikų ir visų vietų potėpiai – kaip kokiam modernistiniam paveiksle spalvų uraganas.

Simbolinės romantizuoto pasakojimo detalės: žirgai, pradedant Aleksandro Makedoniečio Bucefalu ir baigiant Motinos obuolmušiu – kaip jėgos, aistros, valdžios, galybės ir šaunumo išraiška; kasa, ajerais kvepiantys plaukai, siekiantys moters liemenį – kaip jos grožio, skaistybės, moteriškumo, kerinčio ir „valdančio“(?) vyrų pasaulį, - simbolis. „Plaukai yra moters magiškoji galia. Ne veltui Magdalietė Kristui plaukais šluostė kojas.“ (p. 189)

Romantika grumiasi su realizmu atskleidžiant dailininkų gyvenimo paveikslus. Pasakotoja – Seinų ežero mergaitė – nuo mažens piešusi ją supantį grožį, į Dailės Akademiją įstoja „tik iš trečio karto“, nes joje „vis daugiau žinomų pavardžių. Akademija apaugusi dinastijomis, talentingi tėvai gimdo talentingus vaikus“ (p. 190). O Maestro rūmai – didinga ateljė, pilna įstabiausių paveikslų, yra ir bohemos irštva, kurioje karaliauja „Puiki grožio ir bjaurasties dermė.“ (p. 187). Bet ir joje tvyro kažkokia ajerais kvepianti paslaptis – „Moters, atėjusios iš rūkų ir į rūkus nubridusios“ (p. 191). Ir ši paslaptis, kaip ir kitos, „rūkuoja“ per visą romano audinį...

Ypač romantiškai paslaptinga ir intriguojanti pasakotojos sesers Saulės ir vienuolio Rūko santykių istorija pradžioje romano besiskleidžianti nakties kelionė į paslaptingą, bet prabangų urvą, besiplėtojanti įspūdingais mažosios sesutės vakaro žygiais per užšalusį ežerą su Saulės rašteliais „rudaakiui vaikinui“ ir vėl pasakojanti romano viduryje tuo pačiu pradžios paveikslu, labiau detalizuotu, pripildytu kažkokios „virpančios aistros“ – tarsi kokiu „polimsestu“, pasiekianti kulminaciją Rūko ir Saulės „meilės giesme“: Saulė „šokdavo į iškirstą eketę ir deganti lėkdavo atgalios per geliantį sniegą it per žarijas, kad vėl abu apsivytų kaip apyniai vienas apie kitą. Dabar jie jau nebuvo medų paslapčiomis lyžčiojantys Žuvėdrų salos lankytojai, dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukščiausios – natas, kai įmanomos visų melodijų vingrybės ir spalvos, kai gali mėgautis ne tik savo stygų, bet ir kito virpėjimu, ratilais, sklindančiais pro pirtelės plyšius, per ežerą, per pusnynus, per kaimą, kažkur iki horizonto ribos <...> iki kosminių ūkų...“ (p. 209-210). O šios istorijos atomazga – šiurpulinga, kruopščiausiai ištapyta drobė – vargingas, skausmingas to vienuolio urvo, „bunkerio“ ieškojimas, žydint žibuoklėm, geltonuojant raištelio purienom, ir baisus radinys toje skardžio slėptuvėje, ir neįtikėtinos paslapties atvertis: iš Saulės rašyto paskutinio laiško Rūkui pasakotoja sužino, kad ji buvo Saulės ir Rūko dukra...

2 dalis – „Prisilietimo ugnis“ – joje sudėliojami visi taškai ant „i“: paaiškėja romantiška Saulės ir „rudakio vaikino“ meilės istorija. Pasakotoja Raselė skaito Saulės laiškus ir tarsi pajunta abiejų tėvų meilės prisilietimus: „buvimas tarp keturių rankų, teikiantis nenusakomą džiaugsmą. Saldžiu sapnu virstantis jaukus lytėjimas. / Šviesa. Daug   švelnios šviesos. Esu laimės plūduras joje. O gal tik mažytė  užuomazgėlė palaimos jūroje“ (p. 267). Taip poetiškai perteikiama laimingos kūdikystės būsena?

2 dalyje paaiškėja dar daugiau neįtikėtinų paslapčių: pasirodo, kad ir saulė yra nesantuokinė Motinos Dominykos ir Maestro dukra, o „brolis“ Tadulis, mylintis žirgus,- tik tolimas giminaitis: „dėdės“ Vlado ir žydaitės Rakelės sūnus, užaugintas Dominykos, Rakelei per gimdymą mirus. Taigi paslapčių net per daug, kaip kokiame Kolumbijos seriale...

Įspūdingiausias šioje dalyje – Jeruzalės, kur nuvyksta pasakotoja Rasa, paveikslas: „Puolu pro duris į gatvę, ir... tuo pačiu momentu prasideda meodzinų giesmės. Viena visai arti, kita tolėliau, o dar kitos jau kyla iš slėnio – gaudžia visas senamiestis, jaučiuosi lyg įmesta į maldų jūrą. Virš jos greitai patekės saulė <...> jau šviesėja dantyta senoji miesto siena ir bažnyčių bokštai, ir auksu žėrintis Uolos mečetės kupolas. Šviesa švelniai kelia iš nakties glėbio baltus namų stogus ir baltėjančias, nakties šešėlius nusimetančias sienas su daugybe dar miegančių langų koriukų, ir staiga man atrodo, kad visas šis slėnyje ryškėjantis miestas yra iš tamsos gelmių keliamas milžiniškas tinklas, kupinas sidabru, auksu ir variu blizgančių žuvų, keliamas nematomos, bet labai galingos jėgos vis aukštyn ir aukštyn į dangų ir saulę <...> staiga pradeda gausti varpai: vienas, antras, trečias, o paskui jau visas slėnis suskamba kaip milžiniškas orkestras. / Užsimerkiu. Mano sielos audeklą laižo tekanti saulė...“ (p. 324-325).

Peizažą kartu stebintis palestinietis Husamas sako: „Štai kokia yra dangaus ir žemės istorija“. Ir, atrodo, to jau užtektų, kad skaitytojas suvoktų romano idėją: pasaulis ir Dievas yra tas pats: jis kviečia į sielų, į tautų, į religijų bendrystę: „Apsikabinkit, milijonai!”, - kaip F. Šilerio giesmėj „Į džiaugsmą, kaip L. Bethoweno simfonijoj... Deja, deja! Romanas tuo nesibaigia. Dar su pasakotoja turėsime slaugyti nuo kančios beveik išprotėjusį Maestro, po insulto šlubčiojantį „dėdę“ Vladą vestis į kitoje ežero pusėje rūkstančią pirtelę...

O ir vienuolio Rūko istorija liko nebaigta. Nežinom, ar tikrai Rasa jį rado tame urve, „bunkeryje“ mirusį, ar jai tik tamsoje pasirodė jo siluetas? Tai ir apsidžiaugiame, kai perskaitome: „Pirmos knygos pabaiga“.

Tikrai skaitysime ir antrąją, tikėdamiesi atrasti tokių pat spalvingų gamtos ir žmonių paveikslų, patirti tokį sakmišką sakinio gaudesį, pamargintą dzūkavimo perliukais.

Žinoma, pageidautume, kad būtų kuo daugiau grožio ir kuo mažiau bjaurasties (kad ir kaip „gražiai“, ryškiai ta bjaurastis vaizduojama, ji ir lieka betikslė). Ir dar: kad būtų kuo daugiau gyvenimo išminties ir kuo mažiau neįtikėtinų paslapčių!

Ir teišlieka tas devizas: „Ar yra didesnė laisvė už laisvę aukotis?“ (p. 62).

2015-12-15

Anarsija Adamonienė

P. scr.: Maranta – baltagyslė su rausvais, tarsi sukrešėjusio kraujo lašeliais kambarinė gėlė. Maranta pasakotoją vadina jos senelis Maestro...

Bausmė ar išmėginimas?

Recenzija

Jeigu Tavo sūnus tapo nusikaltėliu – suteršė savo ir giminės vardą, užtraukė šeimai gėdą – ar tai Dievo bausmė už Tavo paties nuodėmes, ar taip Dievas išmėgina Tavo tikėjimo tvirtumą, nes, tik nelaimei, negandai ištikus, pradedi mąstyti apie aukštesnes jėgas, tvarkančias tavo likimą, pradedi atidžiau analizuoti savo gyvenimą ir ieškoti savo paties slaptų kalčių – tokias problemas sprendžia mūsų mylima kraštietė Aldona Ruseckaitė savo knygoje „Kaip žaibas“ (2014 m.).

Perskaitęs anotaciją: „Tėvus pritrenkia žinia, kad jų sūnus Airijoje nužudė žmogų. Kas gali paguosti kenčiančią motiną, sutaikyti brolius <--> Kas žmoguje pažadina šėtoną?“ – nusiteiki skeptiškai: kam linksmai, sėkmingai, daugeliu premijų apdovanotai autorei lįsti į tą mėšlą – nusikaltimų tyrimą. Ir kam gali būti įdomus nusikaltimo narpliojimas – gal tik kaliniams, nusikaltėliams? Taigi atsiverti romaną beveik niršdamas ir iš karto užkliūni už evangelinio skaitinio apie „Sūnų palaidūną“. Skaitai apie nusikaltėlio šeimos – tėvo, motinos, brolio – išgyvenimus – „psichologinį trilerį“ – vis pamargintą Biblijos citatomis, beje, gana organiškai įsiliejančiomis į veikėjų išgyvenimų vaizdavimą, - ir pamažu pradedi įtikėti personažų psichologine tiesa, nejučia pradedi ir pats jaudintis. Ir tėvas, ir brolis, ir motina skirtingai išgyvena juos užklupusią „nelaimę“, „gėdą“, „neviltį“. Bet labiausiai jaudina motinos išgyvenimai, kaltės ieškojimas savo gyvenime. Ir štai ji narplioja visą savo gyvenimą: taip, ją Dievas nubaudė už pyktį ant buvusio ir ją palikusio mylimojo... Iš to nevaldomo pykčio ji nužudė savyje užsimezgusią gyvybę, buvo pasirengusi ir mintyse jau nužudė ir būsimo kūdikio tėvą. Kiekvienoje moteryje turbūt glūdi Medėja. Saugokitės, vyrai, „daugpatystės“! Moteris – ne tik angelas, nuolanki tarnaitė, atsidavusi mylimoji ir meilužė, bet ir kerštinga Nemizidė... Kaip moteriai savyje sutalpinti tas dvi esybes? Tam ir sugalvotas Marijos – nuolankios Dievo tarnaitės – paveikslas, kuris patinka gal labiau vyrams negu moterims. O ir Evangelijas, matyt, kūrė tik vyrai, nes jose – tik apie tėvą ir sūnus, o kur motina, ką ji jaučia, mąsto, kai sugįžta“sūnus palaidūnas“? Taigi motinos išgyvenimai šioje knygoje turtingiausi, skaudžiausi, labiausiai jaudinantys. Išgyveni jos meilę sūnui, troškimą kartu su juo būti kalėjime, priglausti jį, nors jis ir ką baisaus būtų padaręs; supranti jos pyktį, kai sužino, jog sūnaus mylimoji jo išsižadėjo. Labai puiki spalvinga scena, kai motina Marija grėbsto ir grėbsto nukritusius medžių lapus, norėdama numalšinti pyktį, kilusį moteriai, atstūmusiai jos sūnų. „Marija perskaitė laišką ir pajuto, kaip šaltis kausto širdį, tarsi į vidų veržtųsi milžiniškas ledo stulpas <--> ima skaudėti galvą. Skubiai išsiruošiu laukan, apeinu porą ratų aplink namą, negali sugaudyti minčių, širdies šaltis po lašelį tirpsta, bet pykčio srovės vis kyla ir kyla <--> Sode stori paklotai prikritusių lapų. Marija randa į medį paremtą grėblį, mosuoja ranka nejausdama sunkumo, lapų krūvos didėja <--> Po valandos kitos aktyvaus grėbstymo ir kunkuliuojanti pykčio banga, ir įniršis pamažėle blėsta, tačiau galva dar pilna visokio bruzdėjimo...“ (p. 201-202). Patiki tų išgyvenimų amplitude. O štai kulminacinėje scenoje, kai Marija atvyksta pas nužudytojo motiną ir jos atsiprašo, – net pravirksti. Sofija rodo sūnaus Edvardo nuotrauką: „Jis – mano vienturtis, anksti likau našlė <--> Staiga Marija ištiesė rankas, suklupo ant kelių prie pat motinos Sofijos kojų, jas apkabino ir pirmą kartą per visą šį šiurpų laiką pradėjo raudoti balsu: -Atsiprašau, atleiskite, atsiprašau. Sofija akimirką stovėjo pasimetusi, tačiau tuoj pat irgi ėmė leistis ant grinų, atsiklaupė, paėmė Marijos rankas, ir taip susikabinusios lingavo pirmyn atgal, ašarų buvo daugiau nei lapkričio lietaus už lango“ (p. 208). (Palyginimas išduoda, kad autorė yra ne tik puiki pasakotoja, intrigos meistrė, bet ir poetė.) Vis dėlto kažko čia trūksta. Skaitytojui sunku patikėti, kad Sofija atsisako materialaus atlygio už sūnaus nužudymą: „... mano sūnus buvo išdidus“ (p. 209). O jo dukrelės – našlaitės – dar mažametės. Ar valstybės pašalpų našlaičiams užteks? Ar neturėtų nusikaltėlis mokėti joms „alimentų“ iki 18 ar 24 metų? Ar tai nebūtų svarbiausia jo bausmės dalis? Kalėjimas – tai tik oazė nusikaltėliui: čia jis saugus, garantuotas dėl pastogės, maisto, gali sportuoti, rašyti romaną, kaip M. Servantesas, žiūrėti televizorių, dar dalyvauti „chorų karuose“, „grožio konkursuose“... Tai menkutė bausmė... Bet autorė negvildena romane šitos problemos. Nevaizduoja ir nuteistojo kasdienybės, tik akcentuoja jo gailestį, artimųjų netekties skausmą, atgailą, atsiprašymą... Romanas baigimas svarstymu, kodėl nuo Biblijos laikų egzistuoja blogis, kodėl „šėtonas kamuolinio žaibo greičiu“ puola žmogaus sielą? „Kodėl Viešpats leido pirmąją žmogžudystę tarp brolių dėl tokio nesvarbaus dalyko kaip pavydas? <--> mįslių mįslė... (p. 229).Taigi šitą amžinąją nelygybės, išankstinio pasmerkimo, predestinacijos, problemą sprendžia viso pasaulio žmonės, rašytojai, filosofai. Sprendžia ne tik raštais, vaidais, bet ir karais. Ir nesimato galo šiems sprendimams. Ir kančia, kaip nusikaltimo palydovė, driekiasi per visą žmonijos istoriją. Tik ilgesys gyvenimo be „šėtono žaibo“ kyla nenutrūkstama malda iki „ Dievo sosto“. Ak, ak!...  Man rodos, kad kiekviena motina yra „Pieta“, laikanti ant kelių savo vaiką – ar tai būtų šventasis – jaunas kunigėlis, pašventęs savo gyvenimą kitų nuodėmėms naikinti, ar tai būtų nusikaltėlis, degąs savo sąžinės pragare, ar tai būtų vienuolė, atsižadėjusi moters pašaukimo būti motina, ar tai būtų „Magdelena“, besiblaškanti savo aistrų ir saviniekos bangose, ar tai būtų pavyzdinga būsima motina, kuri vis tiek pakartos savo motinos – Pietos kelią.Ir mes, lietuviai, turbūt esame perdėm moteriška tauta. Labiau negu Dievą Tėvą garbiname Dievo Motiną. Ir rožančiuje vieną „Tėve mūsų“ palydi dešimt „Sveika Marija“. Ir kaip dažnai su ašaromis suklumpame po Maironio „aukšta giesme“ „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“. Nors, beje, nusižeminę ir su viltimi prieš šv. Mišias giedame 200 metų senumo Antano Strazdo giesmę „Pulkim ant kelių, visi krikščionys, didžiai ištroškę Jėzaus malonės...“ Ak, mes perdaug vieniši, perdaug nelaimingi, perdaug nusidėjėliai, kad apsieitume be Dievo, o dar labiau – be Dievo Motinos... Ačiū Aldonai Ruseckaitei, kad šiuo romanu ji tarsi pažadino mūsų snūduriuojančias, gal net abejingas sielas, privertė susimąstyti ir perkratyti sąžinę – ar patys nesame kalti dėl savo ir savo vaikų nesėkmių, nelaimių. Net mūsų mintys, pykčio jausmai gali užmušti, sunaikinti gėrį ne tik mūsų pačių, bet ir artimųjų širdyse... Romanas galėtų būti pavadintas „Nerimo marios“...*

 Anarsija Adamonienė

2015-09-24

*P. Scer.: Yra toks A. Ruseckaitės romanas „Marios vandens“ (2010 m.) – labai orginalios kompozicijos, pabarstytas Antikos filosofo Senekos išmintim...

Netikėtai maloni knygelė

Recenzija

Tai tautodailininkės, apdovanotos „Aukso vainiku“ Ramutės Bidvienės (g. 1944 m. Kunigiškiuose) eilėraščiai vaikams „Kai aš sodžiuj vasarojau“. Jau pats pavadinimas skambiai sueiliuotas kaip dainos pradžia. Žalsvai rausvame viršelyje į tą pavadinimą masliai žvelgia margaplunksnis kuoduotas paukštis – gal genys... O ir visoje prabangiai (kreidinis popierius) išleistoje knygelėje – daug akvarele pieštų gyvūnėlių: paukščių, šunelių, katytė, arkliukas... Dailininkė – autorės dukra Rasa Bidvaitė. Eilėraščiai 2015 m. išleisti Pasaulio lietuvių literatūros, mokslo ir švietimo centro, kurio vadovas Valdas Kubilius, o vyr. redaktoriumi dirba garsus poetas, valstybinės premijos laureatas Robertas Keturakis. Straipsneliu „Kas gyvena eilėraščiuose“ jis entuziastingai ir pristato šią knygelę, kuri, pasak jo, atskleis skaitytojams vaikystės ir paauglystės išgyvenimų gamtoje džiugesį – tai, „kas netikėtai prarasta per kasdienybės pilkumos užgožtą gyvenimą, kupiną praktiškų paskatų, vienadienystės ir į skaitmenines ardves užsklęsto pasaulio“. (Tiesą sakant, įmantrokai pasakyta!) Poetas džiaugiasi, kad eilėraščiuose „gyvena kupina gerumo, jaukios išminties, darbštumo ir dosnumo Močiutė, visuomet raminamai apkabinati Mama, gebantis nuo visų pavojų gelbėti Tėtis, kartais šelmiškas, bet dažniausiai rimtas, kaip ir Senelis, kurio akyse vis pasislepia liūdesiukas...“ Ak, tie gausūs išskaičiavimai su sudėtingais epitetais! Net pavargstame skaityti šitą „pristatymą“. Tuoj patys sužinosime, kas gyvena šiuose eilėraščiuose, kur vaizduojama „pasakiška švytinti, dūzgianti, giedanti, klekenanti, ciepsinti, mūkianti, ošianti, srūvanti, trykštanti sodžiaus vasara“... Ar surasime tokį kalbos turtingumą eilėraščiuose, koks trykšta iš R. Keturakio staripsnelio? Štai intriga!... Knygelėje – trys skyriai: „Mažyliams“ – 38 eilėraščiai, „Mergaitėms“ – 40 eilėraščių, „Berniukams“ – 36 eilėraščiai. Ar jų tematika mažyliams, mergaitėms ir berniukams griežtai skiriasi? – Tikrai ne. Apie tą pačią raskilą, raskilėlę pasakojama ir mažyliams, ir mergaitėms – tai lyg to paties eilėraščio variantai. Visus – tiek mažylius, tiek mergaites, tiek berniukus – mokoma verti žemuoges ant smilgos ir nešti jas močiutei, mamai, seneliui... Po du kartus „aiškinami“ sudėtingi ramunės ir žiognagės žiedai. Na, šioks toks skirtumas yra: mergaitės mokomos daugiau pažinti vaistažoles, nert vąšeliu, kviečiamos ravėti daržus, o berniukai mokomi vyriškumo, ištvermės, tvarkingumo. Mažyliams daugiau sekama pasakėlių, jie mokomi nežiopsoti, nesipešti, būti atsargiais... Visi kritikai teigia, kad vaikams rašyti sunkiau negu suaugusiems. Čia, visų pirma, reikia didesnio poetinio meistriškumo. Jei norim, kad vaikas greitai išmoktų eilėraštį, jis turi būti skambus, ritmingas, be garsinių kliuvinių. Reikia autoriui gerai išmanyti eiliavimo techniką – ritmo, rimo rūšis. Eilėraštis vaikui turi būti įdomus, žaismingas, lengvas, bet kartu ir atveriantis kokią nors „gyvenomo paslaptį“, su kažkuo nauju supažindinantis arba nejučia, neprimygtinai ir netiesiogiai pamokantis – didaktiškas. Koks tikrai geras eilėraštis vaikams, gali sręsti tik patys vaikai. Jai jie, išgirdę eilėraštį, nusijuoks, suspurdės, kai ką pakartos, norės išmokti atmintinai – eilėraštis geras. Juk tik vaikas gali pasakyti „karalius nuogas“ – vaiko neapgausi. Tad, ir šią knygelę skaitydama, įsivaizdavau sėdinti tarp darželinukų ar pirmaklasių, antraklasių ir svarsčiau, kas jiems patiktų... Visų pirma, trumpi, skambiai, be kalbinių kliuvinių sueiliuoti tekstai. Dar juose turi būti koks nors įvykis, kokia nors „intriga“, kas nors netikėto. Eilėraštis turi mokyti ir kalbos, kokio naujo žodžio. Šioje knygelėje tikrai gausu „naujų“, iš tikrųjų senų liaudiškų žodžių, ypač gausu gėlių vardų. Tik gaila, kad tos „nemiršuolės“ ar „nemiršėlės“, „auksarykštės“; „gaisrenos“ „dirvuolės“, „raskilos“ tik išskaičiuojamos, o kaip jos atrodo – nepavaizduojamos. Ir dailininkė niekur nenupiešė nė vieno žiedelio. Na, neiškosim, ko nėra. Pasidžiaugsime tuo, ką randame. Tai pirmasis eilėraštis iš karto žybtelia „nauju“ – netikėtu senu tarmišku žodžiu: „Ant kukšteros pastrykt“. Ir jau džiaugiamės, kad „Višta Raibė, susisukus / Šiltą gūžtą tarp šiaudų, / Išsiperino viščiukų, / Pūkuotukų ir judrių“ (p. 10). Jau esam suintriguoti ir mielai paseksime, kas toliau bus su tais viščiukais ir „kukštera“. Būtinai paskaitysime ir išmoksime atmintinai gražų eilėraštį „Bajorė“. Intriga – kas ta „Bajorė“? Pasirodo – tai pievos gėlė. – „žydžiu liepą lankoje“. Ją mergaitė riša prie „Vėdrynėlių geltonų“. Ta puokštė – mamytei – „su gimtadieno švente“ (p. 12)... Bet kaip ją pievoje atpažinti, kaip ji atrodo, kokios spalvos?.. To vaikai tikrai paklaus. Ar nereikės, šios eilėraščius skaitant, dar ir enciklopediją atsiversti?... Būtinai paskaitysime, kodėl „Gaidys Raibei ėmė skųstis“ (p. 14). Nuotykis tikrai įdomus: višta išperėjo ančiukus: „Raibės du vaikai į prūdą / Nukrypavo Raibė kvaksi išsigandus: / Gal prigėrė, gal paskendo?“ Šitą eilėraštį išmoksim ir atmintinai – toks jis žaismingas, paukščių dialogu paremtas ir „didvyrištku“ raibės sprendimu („Užauginsiu juos visus - / Man joks vargas nebaisus“) žavintis! O štai eilėraštį „Išsidrošiu sau valtelę“ (p. 19) galėtume ir padainuoti – toks jis skambus. Svarbus jis ir dėl informatyvumo: sužinom, kokia žuvis vijūnas: „Slepiasi vijūvai, / Už akmens sugulę. / Vingu – ringu, tra-lia-lia, / Pačiame dumble“... Graži, pamokanti pasakaitė „Į nykštukų pilį“(p. 20) – turi intriguojantį siužetą, moko drąsos, smerkia savanaudiškumą. Gražus žodis „sniego pūtiniai“, netikėtas – „kukurdvelkis“ – gal kubizdalis?... O skaitydami ilgą pasaką „Kaštoniukas“, sužinosime dar daug naujų žodžių, susipažinsime su daugybe vaistažolių: dagišium, vingiorykšte, barkūnu, jonažole, šaukščium, kraujažole, rūgtim, pelynais, ramunėlėm (p. 28). Informatyvus – su intriga ir pamokymu eilėr. „Kamanėlė“ (p. 30); visą klevo grožį įvairiais metų laikais jautriai pavaizduoja eilėraštis „Klevas“ – irgi su gražia intriga: „Prieinu artyn suklusęs - / Klevas dūzgia / tai stebuklas! / Klevas žydi dar be lapų, / Bitės alpsta nuo jo kvapo“ (p. 31). Daug daug eilėraščių „Mažyliams“ galėtume išmokti atmintinai. Beveik tobuli: „Kuprinėlė ant pečių“ (p. 32), „Paskui žiogą“ (p. 38), „Raskilėlė“ (p. 42), „Rid Rido“ (p. 44), „Suspurdo varnėno mažytė širdis“ (p. 48), „Veriu ant smilgos“ (p. 53). Iš visų jų išeitų gražus montažas – tikra grožio, hormonijos pasaka – tikras poezijos žiedas! Bet atsiverskime ir atrąjį skyrių „Mergaitėms“. Ir čia randam naują labai vaizdingą žodį „bangritėliai“: „Bangritėliai sklinda ratais, / Juosia mano mažylius“ (p. 62). Labai poetiškas ir kartu informatyvus „Gysločio“ monologas, iš kurio sužinome, kaip jis auga ir kam jis reikalingas: „Aš – gyslotis plačialapis, / Sulapoju šalia tako Nubučiuoju basą pėdą / Mažo vaiko ar senelio Žalių lapų prisiskynę, / Išdžiovinkit. Arbatiny / Užplikykit ir sau gerkit, / Jei skrandukas jūsų serga“ (p. 69). Po tokios pamokėlės tikrai gerbsime šią neišvaizdžią žolelę. Tikras kiemo mūšis pavaizduotas eilėr. „Kalakutas“. Įspūdingas paukštis: „trepsi, pučiasi ir šiaušias! / Šuldu – buldu! Burbuliuoja, / Snarglys ilgas susiūbuoja“. Visus kiemo paukščius gąsdina ir vaiko: „Visos vištos kud ku daku! Lėkte užlėkė ant laktų“. Tik gaidelis kyla į mūšį: „Pašokėjęs suplasnojo / Ir kupron pikčiurnai tvojo! (p. 71). Taigi autorė moka ir įtaigų žolelės monologą perteikti, ir „batalinę“ sceną kurti, ir spalvingą peizažą tapyti eilėr. „Kuo alsuoja miškas“, kai „nešiltas saulės diskas / Rudeniop jau girgžda“ (p. 74). Poezijos gali būti ir paprasčiausiame darbe, ir nuobodžiausiame ravėjime, jei žinai, kad esi „Mamytės padėjėja“ (p. 77). Vaikai pratinami ir prie tragiškesnių įvykių. Štai „senelis Brisių paklaidinti vedė / Girios glūdumon“. Papasakota visa Brisiaus istorija, ir vaikas pasipriešina senelio nuosprendžiui gana kategoriškai: „Mudu žaisdavom slėpynių... / Atmeni, kaip jis apgynė / Nuo laputės višteles? / Arba mus abu išvesk...“ (p. 79). Daugelyje eilėraščių mokoma jautrumo senam, ligotam. Gražus dukraitės ir močiutės dialogas eilėr. „Pabūk šalia manęs“, kur senolei linkima: „Kad neskaudėtų tau rankelės, / Kojelės nepavargtų, / Kad sveikintų tave kregždelės, / Vargai nevertų vartų“. O močiutė glosto: „Užmik, miegok ramiai, vaikeli... / Tu man – kaip laimės paukštė“ (p. 88). Jeigu skundėmės, kad daugelio pievos gėlių nesurastume, nes jos tik išskaičiuotos, bet nepavaizduotos, tai eilėr. „Pakalnutė“ – labai išsamus, vaizdingas šių gėlių grožio paveikslas, ir kartu „voverėlės“ perspėjimas, kad „jų negalima nuskint! / Žiedelius jei jūs nuskinsit, / Šios gėlytės tuoj pražus, / O miškelis ataugins jas / Tik per kelerius metus“. Toks sakralinis jų grožis: „Gražūs angelų varpeliai / Skamba vėjo paliesti, / Stebuklingame miškely / Jie lyg marmuras – balti“ (p. 89). Gražiai pamokantis eilėraštis „Užuovėja“, kviečiantis iš nurėdytų kalėdinių eglučių šakų padaryti „palapinę“ putpelėms: „Po šventų Kalėdų eglutės / visas šakeles susmaigsčiau / Į purų sniegelį ir būstą / Putpelėms aš pastačiau Turiu aš paukštelių šeimyną, / Juos saugau, nuo bado ginu“ (p. 105). Supažindinami esame ir su ypatinga paukšte slanka, kuri „kvorksi“ prie „palių“ – klampių pelkių: „Vieno vabalėlio neužtenka, / Dirvon kiša ilgą snapą - / išsitraukia slieką šlapią“ (p. 110). Bet užteks skaityt „Mergaitėms“. Atsiverskime „Berniukams“. Iš karto kaip dainelė – eilėraštis „Arkliukai“: „Šyvis, sartis ir bėrasis / Jau šuoliuoja per laukus Kai į balną atsisėsim, / Tartum vėjas raiti skriesim. / jei kliūtis – mes op aukštai! / Dzikatai / Dzi-ka-tai! (p. 112). Iš karto – svajonė ir skrydis – kas būdinga berniukams... Į gegutės „ku-kū“ berniukai griežtai šaukia „Nepalik vaikų“ (p. 114). Ir rengiasi mūšiams: „Per upes, per klonius, kalnus, / Tartum vėjas lėksim! / Susitikę slibingalvį / Mes jį nugalėsim!“ Taip „Kėdžių atkaltis nutvėrę, / Jodinėja sūnūs!“ (Į pasakėlę, p. 115). Patriotizmo, tėvynės meilės berniukus moko iš tolimų kraštų grįžtantys paukščiai. „Ventės rago švyturys“ kviečia grįžti į tėvynę ‚kielę – ledspyriukę, / Vieversėlį – sėt javus, / Gandrą, žąsį ir zyliukę Čia ir švygžda parpėduoja, / Ir varnėno švilpesys... / Pempės pabaly nakvoja / rytą sveikinas: gyvi“ (p. 116). Ypatingas paukštis „Kurtinėlis“. Jo giesmė perteikiama įdomia onomatopėja: „Takšt-ta-rakšt, ta-teke, teke! / Kas čia šnypščia, saulei tekant? / Klongt-tyla... ir-cirsi, cirsi... / Kalbą kurtinio išgirsi“. Kurtinį pamatyti sunku, nes „Kurtiniai labai išdidūs“ (p. 121). Labai reikalingas eilėraštis „Ne kmynas“, perspėjantis neliesti nuodingo augalo „naudo“. „Veši jis gargždynų plotuos, / numelsvėjęs ir miltuotas. / Vargas tam, kas nusiskynęs / Nešas naudą tartum kmyną“ (p. 127). Jeigu „Mergaitėms“ buvo daugiau visokių gėlelių, žolelių, tai „Berniukams“ gal daugiau visokių paukštelių. Štai „Nulašnota, nutaškuota / Patarškėlė išdidi, / Ant galvos iškėlus kuodą Man iš daržo jūs išlesit / Koloradą ir vapsvas“ (p. 135). „Nuostabus paukštelis“ ir „Puputis“, „Jis puošias varsomis, / Viršugalvy kuokštelį / Iškėlęs, šiausias jis Jis kalba lyg užburtas: / Pup-pup-pup! Pup-pup-pup!“ (p. 139). Statybos meno berniukus moko bebras, kuris rudenėjant „plukdo rąstą ilgą“ (p. 145). O taupyti moko burundukas, kuris „Rankioja ir bruka / Grūdus po žandais“ (p. 144). O gydytoju būti kviečia „Tripirštis genys“ – jis – „margas miško šeimininkas / Su geltona kepure“: „Geltongalviai storą žievę / Pastuksena snapeliu, / Lervas, kirminus sugriebę, / Medį gydo nuo ligų“ (p. 151). Reikšmingas gyvenimas ir voro, ir musės. Tik paskaityk, kaip jie nori vienas kitą pergudrauti eilėr. „Voras“ (p. 154). Iš jų mokykimės gudrumo, atsargumo... Neišvengsi ir liūdesio, ir sielvarto, kai negalėsi prikelti močiutės: „Kam žemelėn Tave jie paguldė?“. Bet sužinai, kad ir netektyje gali rasti paguodos: „Tik vėliau, tik vėliau sužinojo, / Kad močiutė yra danguje, / Kad močiutė jį sergsti, kol jis / Užaugs prisimindamas ją“ (p. 151). Tai gal ir baikim skaityti. Knygelė tikrai puiki – poetiška, vaizdingais augalijos, gyvūnijos paveikslėliais ne tik supažindinanti vaikus su gamtos pasaulio paslaptimis ir grožiu, bet ir moko amžinųjų vertybių: pagarbos ir meilės artimiems ir kiekvienam gyvam padarėliui, drąsos, ištvermės, kantrybės, išradingumo, pagalbos silpnesniam ir suvokimo, kad viskas šioje žemėje, net ir mirtis yra vienas, nenutrūkstamas gyvybės žaismas (parafrazuojant poetą A. Nyką-Niliūną)... Manyčiau, kad ši Ramutės Bidvienės knygelė – tikras lobis darželinukams ir pradinukams – skaityti, deklamuoti, vaidinti, kurti montažus ir net spektaklius!

Tautodailininkės, apdovanotos „Aukso vainiku“ Ramutės Bidvienės (g. 1944 m. Kunigiškiuose) eilėraščiai vaikams „Kai aš sodžiuj vasarojau“.

Anarsija Adamonienė

2015 m.

Aš atėjau pašokti džiaugsmo  šokio

Ir padainuoti vasaros dainos,

Sukurt ugnelę, saulei nusijuokti –

Tegul ilgai ilgai ji jums liepsnos! –

  deklamuoja septintokė Eglė Salomėjos Nėries poeziją, turbūt nenujausdama, kad šie žodžiai galėtų būti jos pačios gyvenimo credo...

  Saulėta mergaitė atvira širdimi, kupina gyvenimo meilės ir džiaugsmo, Eglė Aukštakalnytė jau „Žiburio“ gimnazijos suole stebino draugus ir visus mokytojus žingeidumu, stropumu, aktyvumu visuose mokyklos renginiuose, kartu dar suspėdama mokytis Lietuvos fizikų „Fotonas“ mokykloje ir lankyti Vaidybos studiją Marijampolėje. Mokyklą baigusi aukso medaliu, studijavo aktoriaus meistriškumą ir režisūrą Muzikos akademijoje, įgijo teatro meno magistro kvalifikacinį laipsnį ir dar studijuodama vaidino televizijos spektakliuose ir teatre. Sėkmingą aktorės karjerą vainikavo Barboros Radvilaitės vaidmuo J. Grušo to paties vardo dramoje. Ir viskas staiga nutrūko, kai Eglė, ištekėjusi už danų verslininko Sereno Hanseno, -  aktorės karjerą paaukojo šeimai ir paskui vyrą patraukė su sūneliu Miku jo darbo ir verslo keliais: 1999-2001 m. gyveno Jekaterinburge, (2001-2002 m. – Maskvoje, 2002-2004 m. – Nairobyje (Kenija), 2004-2006 m. – Mapute (Mozambikas, Afrika), 2006-2008 m. – vėl Nairobis... 

  2008 m. išeina Eglės Aukštakalnytės-Hansen knyga „Mama Afrika“. Vėl negalėjome atsistebėti Eglės misija juodajame žemyne – sugebėjimu per  keletą metų susipažinti su šio krašto egzotika, žmonių gentimis, jų papročiais ir problemomis, mėginimu padėti jiems ir savo dvasine, ir materialine labdara. Puošni, informatyvi knyga susilaukė ne vieno leidimo, reprezentacijos televizijos laidose.

  O štai šiandien su nuostaba vartome naują Eglės knygą apie Kinijoje praleistus šešerius metus – „mamahuhu“ (2015 m.). Kiniškas pavadinimas kažkuo primena „Mama Afrika“ pavadinimą. Iš tikrųjų panašumas apgaulingas. „Mamahuhu“, pažodžiui „arlys arklys, tigras tigras“, kaip teigė autorė knygos pristatyme, irgi yra mįslingas. Ką jis reiškia, sužinome tik paskutiniame knygos sakinyje. Matyt, Eglė persiėmė kinų maniera – nieko tiesiai, atvirai nesakyti, nei ką nors griežtai teigti, nei neigti, apie viską kalbėti aptakiai. Taigi ir „mamahuhu“ reiškia „šiaip sau, pusėtinai“ (p. 347).

  Koks Eglės tikslas rašyti apie šalį, kuri jai patiko tik „šiaip sau, pusėtinai“? – Šviesti kitus – parodyti, koks įstabus, įvairus, daugiaprasmis yra pasaulis, kokia įvairovė gamtos, žmonių, papročių, kuo viso pasaulio žmonės panašūs ir kuo jie skiriasi, ar įmanoma harmonija, taika, tolerancija šių laikų pasaulyje?..

  Knyga susideda iš 290 puslapių teksto, suskirstyto į 23 skyrius, ir 171 puslapio iliustracijų – puikių autorės nuotraukų, kurių suskaičiavau 264 vienetus. Fotografijas žiūrinėjant, susidaro įspūdis, kad autorė žavisi Kinijos gamtos egzotika, Šanchajaus dangoraižių didybe, ledo miestų spindesiu, jų meno išmonėmis, žmonių nacionaliniu grožiu, aprangos spalvingumu, papročių savitumu. Žodžiu, jeigu išimtume iš teksto nuotraukas su trumpomis jų anotacijomis, turėtume entuziazmo kupiną knygą apie Kiniją. Tačiau, skaitant tekstus, pavadintus intriguojančiais sakiniais: „Kupranugario sindromas“, „Ei, žmonės, noriu su jumis draugauti!”, „Buitiniai nesusipratimai“, „Kultūrinis šokas“, „Pirkti, kopijuoti, parduoti“, „Motinos tigrės mokykla“, „Meilužių kraštas“, „Puikybės ir tuštybės mugė“ – susidaro įspūdis, kad autorė anaiptol nesižavi Kinija, o priešingai: mato joje daugybę grėsmingų visam pasauliui problemų, kaip ir visame pasaulyje, kaip ir, tiesą sakant, Lietuvoje: ekologinę taršą, savanaudišką vartotojiškumą, egoizmą, maksimalaus pelno siekimą, paminant dorovę, teisingumą, švietimo ir medicinos reformų „skylėtumą“, netoleranciją kitaip  gyvenantiems ir mąstantiems, nacionalizmą, abejingumą visuomeniniams reikalams ir rūpinimąsi tik savo asmenine gerove.

  Stebimasi, bet nesižavima Kinijos grandioziniais užmojais tapti ekonomiškai ir politiškai stipriausia pasaulio valstybe, statančia aukščiausius pasaulyje dangoraižius dieną ir naktį, gaminančia daugiausia pasaulyje įvairių prekių, eksportuojamų į daugiausia pasaulio šalių.

  Ir vis dėlto – pro tą nejaukų stebėjimąsi Kinijos gigantomanija, turtų švytėjimu, begaline darbo energija,    veržlumu, gyvybingumu ir pro bjaurėjimąsi egoizmu, gilėjančia vartotojiškos visuomenės socialine nelygybe – knygoje šviečiasi autorės tikėjimas, kad Kiniją, o ir visą pasaulį išgelbės jaunimo, ateinančių kartų siekimas kitaip gyventi, susigrąžinti dvasines praeities vertybes. Kinijoje atgyja ir plinta senovės išminčiaus Konfucijaus (551-479 m. pr. Kr.) mokymas apie „harmoningos valstybės valdymą“ ir „tautos dorovės normas“ (p. 265). Atrodo, kad ir autorė vadovaujasi Konfucijaus teze: „Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolat keistis“ (p. 329). Iš tikrųjų, skaitydama knygą, ne tik matai Kinijos tikrovės stebuklus ir keistenybes, bet ir jauti pasakotojos emocijas, kai apstumdyta, apmindžiota, apspjaudyta puola į neviltį, pyktį, bet vis dėlto neužsisklendžia, nors prieš ją tikroji „kinų siena“ – tai jų kalba. Pradeda skaityti anglų kalba knygas apie Kiniją (jų knygos pabaigoje išvardyta dešimt pozicijų), mokosi kinų kalbos... Ir skaitytojas priverstas šviestis, įsisavinti daugybę citatų, šalies plėtotės skaičių, gilintis į kinų filosofiją, kol galų gale knygos pabaigoje apsidžiaugi, kad autorei pavyko „prisijaukinti“ svetimą šalį ir pačiai pasikeisti, tarsi dvasiškai išaugti: „Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją“ (p. 329). Autorė laiminga, kad Kinijoje galėjo sugrįžti prie savo profesijos: vedė Vadybos studiją, režisavo miuziklą „Liūtas karalius“. Džiaugiasi kinų vaikais, kuriems „atverti reikėjo ieškoti individualaus rakto“. Eglei pavyko atrasti „jų stipriąsias savybes ir unikalius gebėjimus. Kinų vaikai „pagarbūs, drausmingi, tvarkingi, kruopštūs“ (p. 345).

  Nors autorė baisisi Kinijos švietimo sistema – ta „Motinos tigrės mokykla“, kurioje vaikas verčiamas mokytis tik labai gerais pažymiais, kur motina su vaiku „ruošia pamokas“, įvairiomis bausmėmis ir draudimais spaudžia vaiką siekti geriausių mokymosi rezultatų, bet vis dėlto konstatuoja, kad kinų pasirengimas studijuoti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose yra geriausias. Ir Amerikos, ir Anglijos universitetai užplūsti kinų jaunimo. Kas su jais gali varžytis darbštumu, energija, atkaklumu?..

  Taigi, Eglė „atrado“ ir Kiniją, ir save: „Išmokau ramiai žvelgti į situaciją ir valdyti ne tik emocijas, bet ir veido išraiškas. Daugiau nebepykstu, esu nepatikliai, bet su ironija pirštais ir žvilgsniais badoma kaip prašalaitė, svetimšalė Išmokau vertinti akimirkos grožį ir daugiau nebesuku sau galvos, kas buvo ir kas dar tik bus. Džiaugiuosi savo ištverme ir atgauta ramybe bei objektyviu požiūriu į mane supančią aplinką ir žmones“ (p. 329-330). Ak, ir mes, skaitytojai, norėtume iš autorės pasimokyti šitos išminties ir gyvenimo džiaugsmo, nepaisant visko. Užversdami knygą, norėtume padėkoti Eglei už šį nuostabų „gyvenimo vadovėlį“, kviečiantį ir mus „šviestis ir šviesti kitus“... Ir kalbėti kaip kasdieninę mantrą knygoje pateiktą Antuano de Sent Egziuperi „Maldą“: „Viešpatie, aš prašau tavęs ne stebuklo ar miražo, bet kiekvienos dienos jėgos. Pamokyk mane mažų žingsnelių jėgos. Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad viskas gyvenime turi vykti sklandžiai. Padovanok man gryną suvokimą to, kad kliūtys, pralaimėjimai, kritimai ir nesėkmės yra viso labo natūrali sudedamoji gyvenimo dalis; jų padedami mes augame ir bręstame. Primink man, kad širdis dažnai ginčijasi su protu. Tu žinai, kaip stipriai mums reikalinga draugystė. Duok man būti vertam šios pačios nuostabiausios ir trapiausios Lemties Dovanos“ (p. 329).

Ačiū Tau, mieloji Egle, saulėta mergaite! Ir toliau švieskis pasaulio šviesa ir šviesk mus!

Anarsija Adamonienė

O gal nevilties estetika? Gal taip galėtume apibūdinti dailininkės ir rašytojos Paulinos Pukytės trečiąją esė knygą „Bedalis ir labdarys”, priskiriamą geriausių 2014 metų knygų penketukui?  Knygą gražiai pristato Laima Kreivytė, teigdama, kad „P. Pukytės tekstus galima skaityti kaip žodžių skulptūras, sumontuotas iš rastų (kalbos) daiktų. Autorės fantazija, akylumas ir lakoniškas stilius žada tikrą teksto malonumą“ (p. 159). Kadangi nesu skaičiusi pirmųjų dviejų P. Pukytės knygų: „Jų papročiai“ (2005 m.) ir „Netikras zuikis“ (2008 m.), ši knyga man buvo pirmoji tokia šokiruojanti neįprasta, neliteratūrinė, prišiukšlinta kalba. Suprantu, tai – emigrantų „bedalių“ kalba. Bet ji neteikia jokio „skaitymo malonumo“.

Priešingai: jautiesi kaip toje K. Donelaičio pasakėčioje „Lapės ir gandro čėsnis“, kur gandras atryja varlę ant luobo ir ragina lapę vaišintis. Skaitai sukandęs dantis ir galvoji, koks autorės tikslas iš kalbos šiukšliadėžių ištrauktais monologais ir dialogais vaišinti skaitytoją. Tikiu, kad yra tokių jaunų skaitytojų, kuriems patinka toks „kietas“ kalbėjimas. Dvi paauglės sako viena kitai: „Kalbėkimės kietai“, - ir pradeda pilstyti visokius keiksmažodžius, vulgarizmus, svetimžodžius. Taip jos stengiasi būti „super mergaitėmis“, kad patiktų „super berniukams“...

Bet mums, seniams, ką tik išlydėjusiems į Anapilį „lietuvių kalbos glostytoją“ Romualdą Granauską, darosi graudu, kad emigracijoje, tokioje kultūringoje Anglijoje, nyksta, skursta, pūva bedalė mūsų tautos šaka, bedalė, purvina mūsų kalba...

Gal šią knygą perskaitę mūsų jaunieji emigrantai ir Lietuvos jaunimas, čia pajėgiantis išgyventi, susimąstys, pradės kontroliuoti savo kalbą, pajus savigarbą ir tautinį orumą? Tuomet knyga bus pasiekusi tikslą. Tuomet sakysime, kad „P. Pukytės tekstus“, pasak Virginijaus Gasiliūno, „privalu perskaityti kiekvienam save gerbiančiam humanitarui“ ir plačiajai publikai.

O labai būtų įdomu išgirsti, ką apie šiuos „tekstus“ mano literatūrinės lietuvių kalbos tyrinėtojas profesorius Jonas Palionis, „Metuose“ (2014 m. nr. 12), straipsniu „Lietuviškojo žodžio „glostytojas“ (p. 86-91) išaukštinęs R. Granausko esė „Žodžio paglostymas“ knygoje „Trečias gyvenimas“.

Manyčiau, kad R. Granausko knyga „Trečias gyvenimas“ ir du apsakymai „Metuose“ (Nr. 12) : „Keturi pinigėliai“ ir „Vladas Zubė 1940-2014“ (nors nebaigtas) – yra tikrai dar viena mūsų šiandieninės prozos viršukalnė. Saitydama R. Granausko „tekstus“, tikrai pajunti „skaitymo malonumą“ ir ne tik, pajunti savo ujamos, išvargintos tautos dar gyvą moralinį grožį, orumą, dvasinę tvirtybę, saugotiną gimtosios kalbos turtingumą, raiškumą, vaizdingumą...

Ar ne jo „Trečias gyvenimas“ turėtų būti geriausia 2014 metų knyga? Knyga, privaloma perskaityti  ne tik „save gerbiantiems humanitarams“, bet ir visiems lietuviams, kur jie begyventų... – kad nesijaustų „bedaliais“, ištrėmusiais save iš tėvynės, kad turėtų svajonę – sugrįžti, bent dvasia prisiglausti prie savo dramatiško likimo, dar gyvos tautos.

Anarsija Adamonienė

Kaip apibūdinti keistą trečiąją filosofės ir rašytojos Rasos Aškinytės knygą  „Žmogus,   kuriam nieko nereikėjo“ (2013 m.), skirtą „Gyvenimui“? Pirmasis romanas – „Rūko nesugadinti“(2009 m.), antrasis – „Lengviausias“ (2011 m.). Jie apibūdinami kartu ketvirtajame trečios knygos viršelyje: „Kaip ir dviejose ankstesnėse autorės knygose, į žmonių santykių kasdienybę čia žvelgiama be sentimentų, analitiniu žvilgsniu. Tai daroma ne moksliškai, bet literatūriškai žaismingai. Su kandžia (bet ne pikta, veikiau linksma) ironija, bandoma kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo“. Tikrai visos gyvenimo ir filosofijos tiesos čia pateiktos banalios kasdienybės fone – nesuprasi – ar patvirtinamos ar išjuokiamos. Į grožinį tekstą čia nuolat braunasi sudėtingi moksliniai pasažai, pilni tarptautinių žodžių junginių, kurie šiame kontekste visiškai nesuprantami ir atrodo absurdiški. Ar ir mokslas čia išjuokiamas? Juo labiau, kad šalia mokslinių ir visokių „gyvenimiškos išminties“ pasažų čia nuolat figūruoja ir donelaitiškas „šūdas“. Taip atsiranda ir „juodasis humoras“.

Pagrindinis veikėjas, kurio pirmuoju asmeniu kalbama romane, yra vyras, kuris save apibūdina kaip gražų ir protingą, išmintingą, jo kalba pilna mokslinių terminų, o veiksmai absurdiški – tai galimas daiktas, kad romanas yra feministinis... Nors daug kas romane nesuprantama, sudėtinga, vis dėlto smagu skaityti, sekti mozaikiškai išbarstytą herojaus „gyvenimo“ ar „buvimo savyje“ liniją. Negalima „kvestionuoti“ ir tų gyvenimo tiesų, kurios pateiktos romane, kad ir tokiame absurdiškame kontekste – sakykim, ant vyro marškinėlių išrašytos: „Atsiremti galima tik į tai, kas priešinasi“ (B. Pascalis, p. 49).

Su neabejotina ironija pateikiama tokia daugelio „atrasta“ išmintis: „Tiesos nėra, o man tik tie, kurie tai supranta ir dėl to nesikankina. Kam kankintis dėl to, ko nepakeisi? Geriau jau mėgautis“ (p. 21).

Arba: „Žmonės tik patys kalti dėl to, kas jiems atsitinka“ (p. 22).

Tikra tiesa, kad „moterys nemėgsta neapsisprendėlių. Vyras turi spinduliuoti jėga ir pasitikėjimu“ (p. 23)... O „už norus reikia mokėti“...

O štai vyro „dvasinis autoportretas“: „...ėjau išdidus kaip kanalizacijos žiurkė... jei man patinka kokia moteris, noriu bučiuoti ne ją, o kurią nors kitą“ (p. 26). Toliau jis gilinamas: „Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik, skirtingai nuo kitų, aš tai jutau kiekvieną sekundę... Gyvenau tylų ir tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako <...> kartais pasivaidendavo, kad esu svarbus ir reikšmingas. Tada ilgai iš to juokdavausi“ (p. 29).

Kvestionuojamas priesakas „mylėti savo artimą kaip patį save“: „Aš turėčiau mylėti juos? Ką? Tas iškamšas, užpildytas šiaudais ir šūdu, bet apsimetančias, kad yra kažkas daugiau? <...> Nykūs ligoniai. Liga gana ilgu pavadinimu „Būk niekuo, bet norėk visko“ (p. 50-51).

Labai įdomiai samprotaujama apie tai, kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio: „...skiriasi ne tuo, kad mąsto ir juokiasi <...> žmonėms reikia daiktų, o gyvūnams – ne <...> žmonės didžiąją dalį veiksmų atlieka be jokio tikslo (nors apsimeta, kad yra priešingai), gyvūnai veikia tikslingai...“ (p. 66).

Papasakojęs apie savo „verslą“, vyras apibendrina: „Pardavinėjau tuštumą, šūdą ir nieką ir dar savim didžiavausi“ (p. 97). Stebisi: „Viskas taip keičiasi, tobulėja, tik užsižiopsok, ir liksi šiknoj“ (p. 97).

Dar keletas išminties perlų, jau nekvestionuojamų: „Už viską reikia mokėti, nemokamų dalykų nebūna“ <...> Žmonės gali išgyventi be visko, tik ne be melo ir iliuzijos“ (p. 98-99).

Pačios gražiausios mintys, priskiriamos ne pagrindiniam veikėjui, o jo pakeleiviui indėnui, yra apie meilę: „...tai tavo iniciacija, įvesianti tave į naują gyvenimo laikotarpį, paskirsianti tave naujai būklei. Tai perėjimas į iki šiol nepatirtą naują suvokimo lygį. Meilė – tai kosmogonijos atkartojimas, senojo gyvenimo palaidojimas ir naujojo sutikimas. Tai mirtis ir prisikėlimas, kančia, išbandymai, pažeminimas ir atgimimo palaima. Niekada nebūsi toks pats. Tai naujas etapas, branda, krikštas, sielos apipjaustymas, tatuiruotė visam gyvenimui (pagal J.L. Borges „Fikcijos“, p. 69). Tik meilės metu pasirodo dievai, dvasios ir protėviai. Tai susiliejimas su viso pasaulio skausmu, purvas ir apsivalymas. Kančia, vedanti į beprotybę. Tai simbolinis aktas, transformuojantis mintis ir kūną, daužantis ir kuriantis nebuvusius pasaulius. Pasityčiojimas iš gyvenimo, iš to, koks buvai. Tai valanti, apnuoginanti jėga, kuriai nepasipriešinsi <...> Tai prakeiksmas ir palaima, tuštuma ir absoliuti pilnatvė“ (p. 170).

Manyčiau, kad vien šių citatų užtenka, kad pripažintume, jog Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ yra viena geriausių šiuolaikinių knygų.

Toli gražu nepajėgiame išnagrinėti viso šio romano sudėtingumo...

Anarsija Adamonienė

 „Senatvė užpildyta, rami ir išmintinga? Niekai. Senatvė yra baimė ir tamsa. Ir tamsos baimė. Senatvė yra baikštus ėjimas pirmyn, besidairant atgal.“ (Andra Neiburga „Provincijos Euridikė“. - „Literatūra ir menas“, 2014, Nr. 35. - p. 39).  Ak, kaip visi bijom to žodžio ir to gyvenimo tarpsnio – senatvė! O koks tai gražus žodis – švelnus kaip šilkas, ataidėjęs iš lotynų kalbos „senex“. Gražus ir pats senatvės laikotarpis – pilnas džiaugsmo vaikais, vaikaičiais, dovanojantis daug laisvo laiko gėrėtis gamta, menu, turtinti sielą viso pasaulio knygų išmintimi. Tai tarsi „praregėjimo“ laikas – visą pasaulį tarsi pamatai iš tikrųjų – anksčiau – vaikystėj, jaunystėj  - tik galais pirštų čiuopei visą grožį, nebuvo laiko stabtelėti, gilintis, ką nors gerai suprasti ar giliau išgyventi. Ir štai tau dovanota senatvė – sidabrinis laikas!..  Tobulas tokios turtingos, mąslios, spalvingos senatvės paveikslas man yra mūsų mylimos poetės Stefos Juršienės vienuoliktoji knyga „Atsigrįžimai“ (2014 m.). Švelnaus kreminio šilko viršelis su rusvais krintančiais klevo lapais (viršelio dizainas Alberto Zujaus) kviečia glostyti tą knygelę ir kuo greičiau atsiversti. „Rožės tekėjimas“ – taip poetiškai pavadintas pirmasis skyrius – iš karto užmena mįslę. Tuoj atplaukia į atmintį R. M. Rilkės: „Rose, oh reiner Widerspruch, Lust, / Niemandes Schlaf zu sein unter soviel Lidern“. (Rože, skaistus prieštaravime, džiaugsme, / Būti niekieno miegu po šitiek vokų). Ar tai reiškia „uždusti“ nuo grožio?.. „Buvime, gimties  pažadintoji Rože, / esi man dovana, už kurią dėkoju“ (p. 7) – tai pirmosios knygos eilutės, iš karto mus įvedančios į dvasios „buvimo“, dvasios grožio pasaulį. Dėkingumas už gyvenimą kaip stebuklą, pamaldus susitaikymas su jo spygliais, audrom, pagundom ir apgaulėm – nutvieskia visą knygą skaisčiu ramybės spinduliu. Ramūs pasvarstymai, savojo „aš“ ieškojimai: „...kas gi aš esu - / gal arfa, kurią palies ranka Kūrėjo Gal netgi meilė ir tiesa kartu, / ieškojimas ir atrastis – kaip vienis? / Liūdžiu, ar džiūgauju, - nesuprantu!” (p. 8).  Tirti savo sielą padeda pažintis su viso pasaulio išmintimi. Nes „Žemėje po žodžiais veriasi pasaulis - / išmintytas, išgyventas ir patirtas“... Ir ta kitų išmintis siūlo tokį gyvenimo uždavinį: „...pasikliaujant amžinąja Gėrio saule.  - / Nesudegti tik, be ženklo neištirpti!” (p. 11). O tą uždavinį įvykdyti gali padėti tik dieviškos jėgos – meilės atradimas: „Nėra tikresnės žemėj atrastiems kitos / už visa regintįjį kantrų Meilės dievą (p. 16). Tikėjimas – ramybės, džiaugsmo dvasinės pusiausvyros pagrindas. Neįsivaizduojamas gyvenimas be tikėjimo amžinuoju teisingumu ir gailestingu atlaidumu: „Kaip Tavimi galiu aš netikėti, / Akimirkos ir amžinatvės dieve, / jei aukštą skliautą, spindesio nulietą, / ir gelmę Žemės dovanai atvėrei! / <…> / O Amžinasai teisingumo dieve, / atverki Atleidimui mano sielą!“ (p. 20).  Svarstoma ir laimės sąvoka: „Esi laimingas, jei kada mylėjai“ (V. Rudzinskas ). Šią tezę poetė papildo metaforiškai teigdama, kad turėjai būti ir mylimas: „Buvai giesmė kažkam akimirka lemties netikėčiausia... / Esi laimingas buvęs, įtikėjęs: / pasaulis taip sutvertas – viskas Meilei“ (p. 31). Šitas sonetas savo pakiliu grožiu tikrai vertas muzikos, dainos. Ne mažiau entuziastingas sonetas „Gyvybės medžio pavėsy“, teigiantis kitą susikurtą tiesą: „Kokia didžiai prasminga dovana likimo - / Tikėjimas, jog niekas niekur neišeina  / Gyvenimas – tai meilės slėpinio stebuklas (p. 32). Laimė – ne tik būti, tikėti amžinybe, bet ir dalintis savo patirtimi, širdies šiluma su kitais. „Laimė didėja, kai ja dalinies su kitais“ (Ž. De Lametri): „Žodį – glaudžiantį, guodžiantį – randi savyje, / drąsini juo, pakeli, remi ir sutaikai kainos Gerumas neturi – vien tiktai vertę” (p. 44). Antrajame skyriuje „Meilės laiko atmintinė“ randame dar vieną argumentą, kodėl senatvė yra brangus metas – tai pagilėjusi „grožio pajauta“. Daug giliau suvoki ir gamtos grožį („Mums šnabžda grožį lietūs ir pūga, / mįslių takai, vingiuojantys per dangų“), ir paveikslo prasmę („Stulbinančią jūros bangą ne sapne regiu, / paveiksle nutapytame M. K. Čiurlionio. / Baugi didybė perveria akim gelmių“), ir muzikos paslaptį („Kad sugrotų kiekvienoj sudiržusioj širdy Laiko klaidūs žingsniai – tolimi ir artimi (p. 54).  Ir pats didžiausias džiaugsmas – atrasti savy poezijos, kūrybos galią, pačiai tokią netikėtą: „Nesivyliau poezijos mūza. / Jos nelaukiau visai. Neprašiau, / Man reikėjo savin atsigrįžti / Troškimus iškalbėti ir aistrą, / išsiverkti po žodžių vilnim... / Ir atleisti galbūt dar ne kartą (p. 71). Ir dar begalinis džiaugsmas būti patenkintu tuo, ką tau likimas lėmė: „Nedaug manęs, ir man nereikia“ (K. Smoriginas) Nors vis mažiau manęs belieka, / bet, glausdama palaimos ranką, / jaučiuosiu laimei pažadėta!“ (p. 66). Ak, kad visi tai jaustumės!  Dar daug išminties, daug tiesų rasime ir trečiajame skyriuje „Neapgenėtos tiesos“. Čia tarsi dar įsakmiau kartojasi kvietimas džiaugtis gyvenimu, atrasti jame grožį, dvasios pilnatvę: „Kartokime sau: aš – žmogus laimingiausias, / lyg paukštis skrendu savo meile sparnuotas! (p. 113). Intelektualumo, samprotavimų, gyvenimo tiesų gausa šis vienuoliktasis rinkinys skiriasi iš ankstesniųjų. Bet, kas norės rasti indą savo liūdesiui ir atodūsiams išlieti, ras ir šiame rinkinyje graudžių eilėraščių: „Pamiršti ar atleisti?“, „Išėjimo pėdos“, „Ilgesio motyvas“, „Būk viltimi kantrus, o ilgesy“, „Nė šiaudo smilgos“. Ras skaitytojas ir išraiškingom metaforom nutapytų peizažų. Bet apskritai lyrinis „aš“ čia tarsi slopina gyvą, skaudų jausmą, kyla į ramybės aukštį arba neria į samprotavimų požemius, maskuojasi intelektualinėm, sunkokai suprantamom metaforom... Tad knygą neužtenka perskaityti vieną kartą. O ir išminties čia tiek daug sudėta, kad vienu skaitymu jos neišsemti. Poetė jau ištobulino sonetą. Lauktume ir linkėtume, kad dvyliktoje knygoje būtų išbandytos dar glaustesnės eilės, smulkesni lyrikos žanrai: dešimteiliai, aštuoneiliai, šešiaeiliai – vadinamos „tankos“, trieiliai – „haiku“.  Juk dar tokia sielos jaunystė!..

                                                                                                 Anarsija Adamonienė

 Dovilės Zelčiūtės „Džiuljetos suknelė“ (2013 m.), palyginti su V.Gedgaudo „Tamsėjančia juoda“, lengva knygelė, kurią gali perskaityti vienu dviem prisėdimais. Ir metaforų dugnas čia nesunkiai įžvelgiamas. Lyrinis „aš“ - laimės vaikas: abu tėvai – aktoriai, pats lyrinis subjektas irgi kalba Šekspyro personažų lūpomis ir žodžiais – vadinasi, patyrė džiaugsmą vaidinti, persikūnyti, jausti ir mintyti su milijonais kitų asmenybių. Tvarkinga, vientisa knygelė, pilna moteriškos laimės atšvaitų su trupučiu abejonių ir baimių: „O labiausiai nusvarina rankas abejonės ir baimė , kad gimdymas ir mirtis pagaliau mums baigtųsi laimingai“. Dar lyrinis subjektas yra laimingas, kad turi dvi scenas: teatro ir eilėraščio, kuriose skirtingais būdais gali išreikšti savo „aš“: „Tik eilėraščio scenoje / galiu būti iš tikrųjų - / ne aš.“ Vis dėlto bene didžiausia laimė lyriniam „aš“- meilė. „Visa moteriškė sutelpa žodyje meilė“ (S.Nėris): „Pažiūrėk, kaip mes švytime, / kai žvelgiame / vienas į kitą“... D. Zelčiūtės lyrinis „aš“ patvirtina Justino Marcinkevičiaus maksimą: „myli – esi“: „Tuoj ištarsime – labas rytas / ir įsitikinsime – esame.“ Nors lyrinis subjektas gyvena meno terpėje – teatre ir poezijoje, - tačiau, atrodo, labiausiai vertina realybės džiaugsmą: „Priimu tik tuos realybės / žaibelius / Be scenos!“. Taigi visai „nieko sau“ ta D. Zelčiūtės poezija, ir ta „Džiuljetos suknelė“ nėra „suplyšusi“, kaip teigia kritikė D. Kuzminskaitė, siūlydama, kaip nors užlopyti tą skylę Džiuljetos suknelėje, pro kurią kartais beveik nepadoriai švysčioja autorės kūnas“ („Metai“, 2013, Nr.11, p. 147). Man norėjosi priešingai: kad lyrinis „aš“ mažiau dangstytųsi scenos personažų monologais, gana hermetiškais, ir daugiau atvertų savo moteriškumą, jausmingumą, - nuo „vyriškos“ poezijos giliamintiškų samprotavimų dažnai pavargstame...  Ak, bet štai jauno poeto Artūro Valionio antroji knygelė „Apytiksliai trys“ (2012 m.), pirmoji „Skrendant nelieka pėdsakų“ (2003) išėjusi prieš dešimtmetį. Vadinasi, jaunas autorius pasižymi kantrybe, kaupia poetines galias ir jų lengvai nešvaisto. Bet knyga išėjo „lengva“, žaisminga, šmaikšti ir... gili, - kaip bebūtų keista! Prisirinkau daugybę poetinių perliukų, grakščiai suslėpusių lyrinio subjekto autoironiją, savęs teisimą ir kitokias įvairiausias emocijas. Štai keletas jų: „Sapnų grūdai / subyra į milžinišką / pražiotą snapą / Superego užmiega“(„Vietoj psichoanalizės“). „Perkaitęs turbūt / kvailas drugys, suknutę / gėle palaikė“... „Paukštyn / kilo vis / Pasidirbo sparnus“... „Seniai žinoma: / kas bijo aukščio, / geriau tegu nežiūri / žemyn“... Savo jausmingumą, romantišką pasaulėjautą mokama „sutramdyti“ kasdieniniais prozaizmais, bravūriška laikysena: „Ateis ruduo, po jo žiema šalta, / romantikai, / kaip ir kasmet, / romantiškai rašys: / į veidą jau alsuoja ta, / kuri akis užmerks / ir kojas mums išties / O man tai kas – nemirsiu da. / da neturiu tam reikalingos patirties“ (p. 50). Ak, yra to „juodojo humoro“ ir daugiau: „Sveiki, palikite žinutę, / mane nušovė, tai atleiskit, kad / negaliu prieiti“... „Aštrūs akmenėliai“ mėtomi ir į istorikų opusus memuarus: „Sugriovėme rūmus - / užplūdo gerumas“...(p. 25). „Dalgis / gailėsis žolės / bet / kitaip negalės“ (p. 35). „naudinga apsirikt ir / klysti, mėgdžiojant kolumbą“ (p. 40). Šiaip ironiški pašmaikštavimai. Pavyzdžiui, frazeologizmą „šaukštai jau popiet“ keičia į „bet šakutės jau buvo po priešpiečių“. Skelbia visuotiną „išmintį“: „Jei jau gimei, / tai ir elkis ramiai“ (p. 46). Ir, žinoma, jaunas žmogus negali nerašyti apie moteris ir meilę: „Gyvoji archeologija“/ „ – ką galima spręsti / iš moters plauko storumo? / - ką tik nori“ (p. 29). „Žuvys tyli kaip žuvys / lyg vandens / į burną prisėmusios / arba kaip tik – kad / neprisisemtų / Moterys tyli visaip / įvairiai“ (p. 48). Bet gražiausias, originaliausias: „Rytais / esu laiškas: / užklijuoji lūpom akių vokus / žvilgsniu užanspauduoji / ir išsiunti / apsukęs kaskart tą patį ratą / grįžtu - / įtariu, tyčia / nenurodai adresato“ (p. 56). Jausmas ir filosofija: „...suvokiam, kad / esam laimingi; / vienas rimtas darbas / ateinantiems metams / beliko: išmokti / jaustis tokiais“ (p. 75). „Buvom apgaubti mes šito Rūko / Žinai, kad tai, kas nebegrįš, į atmintį nurūko?“... „Būt geriau, jei / pasiliktum / dėl viso gero / dėl viso pikto“ (p. 79)... Labai įdomu ir lengva skaityti, nes ilgi eilėraščiai tarp trumpučių – aforistinių „negąsdina“, o ir jie sudaryti iš aforizmų, pašmaikštavimų. Bene ilgiausias – „trumpai apie dujas“ gal ir „išmintingiausias“. Čia filosofuojama: „Žemė, oras, vanduo, ugnis – keturios stichijos, apie kurias kartais diskutuojam, / yra niekas, palyginti su dujomis“ (p. 60). Ir šią maksimą autorius įrodinėja per visą ilgą eilėraštį: „Pyktis yra tik dujos, neviltis yra tik / dujos Aš pilnas dujų, Aš juokingas, Nes Mano Pyktis irgi / Yra juokingas“ (p. 60). Įdomus ilgokas eilėraštis „Skersvėjis“ – ambivalentiškai „autobiografinis“: „Kai dar buvau neekologiškas: celofanas, plastmasės gabalas, / stiklinis butelis, / dūlėjau ilgai“ (p. 84). Bet tas „dūlėjimas“ pasibaigė, atradus amžinąsias (?), grožio (?), gėrio (?) vertybes, galbūt pajutus giluminius saitus su gamtos amžinybe: „gavom šansą / susilygint su kitais / įstabiais dalykais iš tada: šerpetotu / jūros bangavimu, / saulėlydžių raudoniu kopose, šviežio / šalčio kvapu / suledėjusiuose sausio skalbiniuose, / išdžiaustytuose ant lygumų virvės“ (p. 85).
Gamtos, kaip kokios šventenybės, knygoje labai maža. Bet koks netikėtas grožis! „vandeny ir mano akivaizdoj / atkakliai skandinasi gulbės žalios baltijos jūros / mėlynas vanduo / primygtinai garankščiuojasi / į baltas putas“ (p. 32). Ir trys Vilniaus peizažai: „Vilnius / Anava, ten, tolumoj / miestas pareina / namo“ (p. 98)... „Iškilus šio / miesto barokas / negrabus debesų / beždžioniavimas“ (p. 43)... „W (Vėlinės Vilniuje) Diena be mirties: / temstantis vėjas“... Prie Vilniaus peizažo turbūt reikėtų priskirti ir ambivalentišką „einančiojo“ portretą ar autoportretą. Kaip ironiškai ir žaismingai čia „atskamba“ 17a. (?) religinės knygos „Broma, atverta ing viečnastį“ („Vartai atverti į amžinybę“) pavadinimas: „Sulėtintas žengia senamiesčio / bromon. / Kad ton-atverton / ing viečnastį, / maža tikimybė.“ (p. 97)... Yra eilėraštis, kuris „paaiškina“ knygos pavadinimą „Apytiksliai trys“. Tai „Samurajaus daina“: „Mes buvom apytiksliai trys. Du paklydo miške, Aš namo parėjau. Nes vienas lauke ne karys “ (p. 99). Jeigu ir kiti jaunieji „samurajai“ tokie šmaikštūs, drąsūs, išmintingi, talentingi kaip tas, kuris „parėjo namo“ – džiaukimės – lietuvių poezija žydi!

Kuri iš Ekspertų komisijos pasiūlytų knygų bus išrinkta pačia geriausia: ar Dainiaus Dirgėlos „Stebėtojo užrašai“, Valdo Gedgaudo „Stiprėjanti juoda“(2013m.), Jono Kalinausko „Mano sodo vagis“, Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, ar Dovilės Zelčiūtės „Džiuljetos suknelė“?
Pirmiausia atsiverskime V.Gedgaudo knygą „Stiprėjanti juoda“- jis, vienintelis iš mirusiųjų, grumiasi su keturiais gyvaisiais.
Knygos anotacijoje skaitome: „Žinomo poeto ir teartro kritiko Valdo Gedgaudo naujų eilėraščių knyga parengta spaudai paties poeto, bet išleista jau po ankstyvos jo mirties. Respublikinėje spaudoje poetas debiutavo 1987 m. Studijuodamas Vilniaus universitete, 1991 m. jis subūrė poetų grupę „Svetimi“, kuri 1994 m. išleido savo kūrybos antologiją tuo pačiu pavadinimu. 1994 m. skaitytoją pasiekė jo pirmoji knyga „Kapsulė“. Vėliau buvo išleisti dar trys poezijos rinkiniai: „Vakaras be žiburio“ (1998 m.), „Kario šešėlis“ (2009 m.) ir „Olando kepurė“ (2011 m.).
Poeto vaizduojamas pasaulis sklidinas žeidžiančių prieštaravimų. Jo lyrinis herojus pasmerktas pralaimėti, bet pralaimi jis ramiai ir stojiškai ištirpdydamas savo sielą kunkuliuojančiame chaose.
„Literatūroje ir mene“ teigiama, kad šiame rinkinyje esama „...balansavimo tarp aklo troškimo gyventi ir savinaikos. Drastiškai pasitelkiant juodojo humoro strategijas, interpretuojami mitai ir pasakos, ardomos kultūrinės klišės, tad net saulėlydis čia yra „pūlingo moliūgo spalvos“...
Šių apibūdinimų suintriguoti, pasidomėkime, kokiame pasaulyje gyvena „stiprėjančią juodą“ jaučiantis V.Gedgaudo lyrinis „aš“...
Taip gražiai, kone kaligrafiškai išrašyti skyrių pavadinimai: „Vėjas vakarų“, „Stotys“, „Autoportretas su kaukole“, „Ėmimas dangun“, „Vėlių takas“, „Vėjas šiaurės“ – liudytų apie gražią, šviesią ir atvirą lyrinio „aš“ sielą. Bet pavadinimų prasmė kelia šiurpstantį nerimą dėl pasirinkimo vaizduoti savo lyrinį „aš“, su kaukole, besiblaškantį tarp vakarų ir šiaurės vėjų, žengiantį „vėlių taku“ – į dangų...
Skaitydami atrandame lyg ir skylantį, lyg ir besilydantį poetinį pasaulį: jauki, tiesa, kiek pilkoka kasdieninė realybė keistu būdu virsta tarsi transcendentiniu dvasinių išgyvenimų, metaforom išpuoštu paveikslu.
„Vėjas vakarų“ atpučia vaikystės ir jaunystės, praleistos „prie marių ovalo“, atsiminimus. Toks konkretus „ant upės kranto“ užkurtas laužas „iš senų kirvapenčių / nubrizgusių virvių“. Bet veiksmas keistas ir nerealus: „pelenus į iškirstas / eketes pilsim / kol ledonešio ilgesio / gniaužiama upė / palengva atsileis“ „ir medžiai pritvinks / balto spengsmo“. Toks realus vaikų išsiskaičiavimas „pirmais antrais“, pasibaigęs tyla, išsviedžia į keistą būseną: „klausysim, kaip gęsta / sausio trimitai tarytum kažką šalto / ir tolimo / taip ir neatpažinto / būtume sningant / palaidoję“ (p. 8).
Toks buitinis, „kulinarinis“ vaizdelis eilėraštyje „Didysis ketvirtadienis“: „Šaldytuve buvo likę / koldūnų / ant keptuvės su svogūnais / ir kečupu pasispirginom“. Bet kas atsitiko, kad valgant ne susitaikoma, o „kruvinai prasidraskoma“ „mintinai iškaltų / išdavysčių liturgiją“? (p. 9). Taip netikėtai iš jaukios buities nužengiama į skaudžią kalčių kupiną būtį?..
Eilėraščiai – mįslės. Apie ką ta „Skalbėja“, kuri žvelgia „plačiai užmerkus akis“, / „su drumstom marių putom / aptaškyta vaikystės lėle / suskirdusiose rankose“? Gal nereikia spėlioti, tik gėrėtis ta poetine akvareline tapyba: „laikykis laikykis / po apversto kranto / žalsvuojančia valtimi“ (p. 11).
Poeto vaikystė su „mėlynais balandžio sparnais“ kupina prieštaringiausių norų: tai skristi į šiaurę, tai gulėti ant kranto „šalia iškruvinto savo jėgos aitvaro“... (p. 17).
Ir pirmajame skyriuje pasigirsta mirties motyvas – „Mirties slapyvardžiai“. Nejaukiai mąstoma apie laiką, „kai pasidarysi baltesnis už sniegą kai miške snyguriuojant prasilenksi / su jaunu, į sūnus tau tinkančiu tėvu“... Visus persekiojantis klausimas: „Kur būsi tuomet?“ Bet spėliojimai keisti – metaforiški: „prie medžio kamieno prigludęs, / ant sidabrinio paaukštinimo, / išpažintas, nurimęs, / užkaltas maldų lentomis, / su Kristaus pėdom liepsnose“ (p. 18)?
„Vėjo vakarų pasaulis ir šiurpokai mįslingas, ir intensyviai poetiškas, kiekviena detale kviečiantis stebėtis, gėrėtis. „Traškiam atminties avietyne“, „erdvėjančiuose atminties stalčiukuose“ (p. 21) surandama šviesių, romantiško peizažo fone jaunystės fotografijų, didelio jausmo, intymios artumos su kita užuominų – kad ir eilėraštyje „Valdovių endšpilis“: „Iš abiejų pusių jau griaudė. / Nuleidę galvas žalsvo dangaus / krepšyje žvelgėme į tamsų / pavasario vandenį. Mėsingus / signalinių geltonžiedžių lelijų / strypus tartum ištrėkštus iš dugno Tarmiškus / antinėlius dūzgenančius pakrančių / sąžalynuose“. Romantinės audros fone toks metaforiškai „šventas“ suartėjimo aktas: „Ir suklaupėm. / Ir nusikryžiavom. / Ir meldėme pirmojo sniego“ (p. 19).
Lyrinis „aš“ mato save „Virš marių ovalo, / debesio antakio juosvo, / švelnaus vėjo kutenamo, / kopagūbrio apgamo tokį pilną vilties, regis, galintį viską“... (p. 24). Bet paskutiniame šio skyriaus eilėraštyje tarsi atsisveikinama su savo jau dabar kritikuojama, save patį apvylusia jaunyste: „toks keistas, pokvailis, juokingas turseni ir baimė ta pati, tik dar nuožmesnė, kai / sutikt save ir nepažįstamu balsu / ištart nuartą laiką, nuakėtą kelią / ir vėlei priverstas“ (p. 28).
Antrasis skyrius „Stotys“ – galbūt tolimesnių dvasinių ieškojimų ir su jais susijusių kančių atspindžiai, įvardyti „Kryžiaus kelio“ stacijų pavadinimais. Tai trumputės miniatiūros, kupinos ir drastiškų, ir poetiškų detalių. Koks angelas budi lyrinio „aš“ dvasios sargyboje? „Sumautas angelas su maudymosi kepuraite trimitų be, bet vakarėjant budi“ (p. 33) „tuštumoje, pilnoje „saulėtų motinos dienų / ir melsvo besibaigiančių žibuoklių vėjo“ (p. 33)... Autoportretas čia panėšėja tai į Kristų, nešantį savo kryžių, tai į savižudį, kuris „kuris „rymojo, virvę kanapinę / užnėręs ant raukšlėto sprando / ir ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krūtinės glaudė“ (p. 37).
Liūdna užuomina apie artimųjų susvetimėjimą stotyje „Guodžia verkiančias moteris“: „Tu ja tikėjai! / Ir ji tavim! / Ar ne šaltoka judviem / nuo žvarbstančiųjų paskutinio geismo freskų rūsčio?“ (p. 38).
Drastiškos detalės vis mįslingesnės Stotys „Miršta ant kryžiaus“: „Tas angelas su kaina ant peties brangus bjaurybė – nei žymės, / kad būtų kada nors bent kiek kur nors skrajojęs“... (p. 42). Negi tai autoportretas? Kiek autoironijos!.. Gal kiek suprantamesnis bus „Autoportretas su kaukole“ trečiajame skyriuje? Deja, ir čia „autoportretas“ ne skaidresnis, piešiamas desakralizuotų mitų tarsi parodijomis. Antai „Eglės žalčių karalienės“ mito drastišku „išpreparavimu“ gal atskleidžiama dažna mūsų laikų šeimos tragedija, kai Žilvinas „išgėręs priekaištaudavo / buvęs apgautas apmulkintas ir vis iš tos meilės / to beprotiško noro būti kartu“(p. 49)... O dukra Drebulė išdavė tėvą „be kokios ten prievartos , už trupinį grimo, skaistalo lašą / išklojo viską įkaušusiems šizoafektiniams dėdėms pakęst negalėjo / ošimo jūros / kriauklių ir motinos / žalčių / žuvų ir gintaro“(p. 50)...
Išties įdomi mito preparacija su labai liūdna potekste ir aliuzija į mūsų tikrovę... Ir Solveigos, ir Edipo mitai panašiai „apverčiami“: Solveiga – princesė, pavirstanti glebia varle, nesilaikanti santuokoje pažadėto „atsidavimo, nusižeminimo, nuolankumo“ (p. 51). Edipas – „pusamžis nervingas niekšas / patinęs toks, su maišeliu gerontologiniu / sakytumei gal kiek sutrikęs ir kažko apsėstas“. Jis niekuo nestebina „čia pavyzdinių šmikių šiaurėje“... – toks „tėvyninis Edipas bankrutuojančiuose Tėbuos“ (p. 53). Šiame skyriuje randame ne vien drastišką autoportretą, bet ir kitų poetų įdomiomis metaforomis nutapytus paveikslus, nelengvai atpažįstamus pro poetinį kodą, gana atsainiai apibūdinamus. Poeto Romo Daugirdo liudijimu, Valdas Gedgaudas nesižavėjo autoritetais, žiūrėjo į juos „atsainiai“. Save laikė „lietuvių poetu“, nors buvo diplomuotas kompozitorius. Tie drastiški autoportretai ir atsainūs portretai atsirado gal tuo „tuščiu laikotarpiu tarp antrojo („Vakaras be žiburio“) ir trečiojo („Kario šešėlis“) rinkinio, apie kurį poetas prisipažino plunksnos broliui: „Klaikiai sunkus metas buvo Toks buvau užsispazmavęs, išsikastravęs, išsidraskęs Toks vargas buvo apėmęs, tokia prieblanda. Tamsiai gyvenau. Kaip išsikruvinęs kurmis. Dar prisidėjo asmeninės dramos ir bėdos viskas krito iš rankų, atrodė, nieko nebesugebu, negaliu ir negalėsiu“ (p. 150).
Kitokio pobūdžio eilėraštis „Priešo žemėj“. Tai tarsi metaforiška „Pilėnų“ operos recenzija, kritikuojanti mūsų blunkantį, bevaisį patriotizmą, kurio neatgaivina „dulkėto baritono“ „iškilniai detonuojanti, nukošianti, žaliom rūtom apkaišyta Ūdrio arija“ (p. 69)...
Visai kontrastiškos nuotaikos ciklas ar skyrelis, pažymėtas skaitmeniu „13“. Tai Vilniaus panorama nuo Katedros šv.Elenos ir Gedimino paminklų ligi melsvos šaligatvio balutės. Kiek čia netikėtų spalvų ir atspalvių, kiek architektūrinės gracijos! „...smaragdinis gęstančios popietės blyksnis artėjančių sūtemų šuorais įsodrina prie arkikatedros šonkaulio / vėjo dygsniais prisiūtą / šventaragio eleną, / virpančiu vakaro kryžiumi / vilniaus dangun įrakintą“ (p. 78)...
Viskas čia nepaprasta: „apšiurusi žuvėdra pilkšvai baltu protokoliniu kostiumėliu“ ir „pusžalsvis vandens paviršius / silpna, švelnia pomirtine šviesa“ (p. 79)...
Pilnas mirusios istorinės praeities liūdnų atspalvių Vilnius visom išgalėm veržiasi į gyvenimą, gyvasties džiaugsmą: „melsvoj šaligatvio balutėj / tarp šviesgelsvių nuorūkų / turškiasi tamsrudis / sveikatingas mauduolis“ (p. 81)...
Buitis „alkanėjančioj šiaurės jeruzalėj“ nėra lengva. Norisi „nusikąsti tą siūlą, / ant kurio šitiek metų kabojai“ (p. 82). Bet „iš keisto molio mūs širdžių ten būta, / gal ne visai gracingai iškočiotų / atrodė, dar ne vakaras, neskauda...“ (p. 82). Buitis išsilydo į būtį – skaidrėjančią, gal amžiną – be pradžios ir pabaigos? Gal amžinas ir tas Vilnius – „tarsi šulinio dugne / toks stingdančiai vaiskus, / tamsos tylos ir balto vėjo pilnas / šalta grėsminga upė / operinis mėnuo / įjuodęs sniegas ir numėlstantys paminklai“... (p. 83). Gal amžinas ir poetas, taip giliai išjaučiantis gyvenimą – tikras gyvasties „rojus“, gelbėtojas, pats nenumaldomai dreifuojantis į mirtį „mėnulio traukinių žymėtojas“ (p. 83)?..
„Ėmimas dangun“ – tai gal tas dreifavimas į mirtį? Labai sunkūs suprasti eilėraščiai – niūrių juodų metaforų laivai plaukia turbūt per Santariškių ligoninės buitį, kaip galima spėti iš detalių. „ Ir tie koridoriai... tie kambariai... / dvidešimt penktas, dvidešimt devintas“ (p. 91) „Visi jie ten nedrąsiai pravėrę / tvarstomąsias skaistyklų duris, / juokingai taip / stengias padrasint / vienas kitą“ (p. 90)...
Originalus „autoportretas be ąselių“, kai „palengva tampi panašus / į senų sąvaržėlių prikritusį padūmavusio stiklo grafiną / dulkėtoj palėpės lentynoj“ (p. 98)...
Lyrinio „aš“ gyvastis, „įsmukusi į šitą gilų miestą,“ žalia, pilkšva, geltona – neišsilsėjus, švogždžianti, sukritus gležna, šilta, bejėgiška, gleivėta į šiltesnius kraštus – krantus saulėtus nespėjus, neišskridus“ (p. 99). Labai turi klausyti močiutės raudos – tarsi prakeiksmo: „Kad tu raudotumei ir negalėtum nusišluostyt ašarų! / Kad tu skaudėtum ir nebūtų kas nužudo! / atžagariai derėtas, / bergždžia šaknia sukąstas plėštam rudenėly, / girelėj dugno“ (p. 97). Nesuprantama, niūri rauda!
Bet visai suprantamai ilgesio ir meilės žemės gyvybei kupinas eilėraštis „Post mortem“: „Ar ten irgi būva ruduo, / obuoliai tokie pat ar toks pat ten dangus iki mėlynumo raudono ar ten ir klevai tokie pat / besilošiantys upėn ar ten tiltas toks pat po kuriuo / mano siela sudrėkus / neįsidega lūžta degtukas / ir alkaną tamsą drebia naktis“ (p. 104).
Amžinybės ar nebūties paukštis „Savo sparnų plunksnomis tave jis pridengs pražystant lineliams kai nurautas pajuodęs / ant temstančio molo krešėsi“ (p. 106)... Toks paskutinis mirusiojo autoportreto štrichas – poetiškas, lyriškas, iš liūdniausios raudos atskambėjęs...
Po tokio „sunkiasvorio“ „Ėmimo dangun“ lyg lengvesnis „Vėlių takas“ iš miniatiūrų, pažymėtų Zodiako ženklais. Čia tarsi jau po mirties sutinkami mirę artimieji. Štai „Žuvų“ miniatiūroje „Tamstelėjusio sidabro spalvos / vakaras miesto centre. / Prie pašto“ sutinkamos „mylimos dėdinos tetos / išeiginiais senoviškais paltais / šilkinėm skarutėm / karakulinėm kepurėm / sako lyg teisintųs: / mes taip seniai mirusios / šitaip skubėjom... (p. 111) – toks jaukus, šiltas ir graudus mirusiųjų pasisveikinimas. Bet neįmanoma įspėti, kokią mirusiąją sutinka lyrinis „aš“ „Mergelėje“. Ji „tiesia lazurito / pakabuką blausiam / sidabro apsode / žydro vėjo spalvos / švytinčius auskarus / klausdama – ar gražu - / aš taip sunkiai sergu – atsakau - / aš sergu - - - “ (p. 114) Taigi tik vėlių takelyje lyrinis „aš“ nusako savo realią būseną – rarsi gyvas būdamas neturėjo kam pasiguosti. Miniatiūroje „Liūtas“ nusilenkiama turbūt kino kūrėjams – liko tik „išėjusių balsai ir žirklės ir žirklės paliktos / ant seno montažinės stalo nesuskaitmeninamų praeičių lizdynas“ (p. 117).
Artimai neįspėjamai draugei – „mano gęstančių mėnesių sesei“ skirta „Vandenio“ miniatiūra. Ji lyriniam aš – „lyg rėktų gyva / lyg nebūtų numirus / šioj pasakų mėsmalėj...“ (p. 119).
„Dvyniuose“ – pajūrio peizažas „Tartum prieš iškeliaujant / mėnulio plūduras po tilto vienatve / ir lėtas vingis kranto“ ir „sapniška kopagūbrio mergaitė“ ir „truputis lėto merdėjimo...“ (p. 120). Ak, tikrai nebūtina žinoti, apie ką šis eilėraštis! Gražu, skaidru, liūdna, ir tiek!
Kieno tas kaip iš gipso nulipdytas paveikslas „Svarstyklėse“, „Kybo po sunkiom narkozių snaigėm. / Vidutinio amžiaus. / Kūnas gelsvas. / Nesustingęs dar. / Dar minkštas. / Galvą jai išplaukit / sako jis. / Kur suleido tų / kur reikia vaistų. / Bet šiek tiek daugiau / nei reikia. / Angelas reanimacinis“ (p. 121).
Vaiduokliškas „Gyvatnešis“ – ne Zodiako ženklas. Tai senovinis lietuvių mitologinis įvaizdis – kokį žvaigždyną jis žymi? „Dvi figūrėlės kranto linkyje. Laduto lingo“ Kieno tai „figūrėlės“? Motinos ir sūnaus? Ir mirties – kritimo būsena: „Išnirti. Išsinert. Išneršti. Įsižodint. Krenti. Spartėji. Tolstantis laduto lingo. / Lengva ir nerami linago dykuma“ (p. 123)... Įspūdinga, šalta ir baugu!..
O kas gi paskutiniam skyriuje „Vėjas šiaurės“? Tai gal patys meistriškiausi eilėraščiai – dramos, užkoduotos įspūdingiausiomis metaforomis. Reikia skaityti daug kartų su dvigubu atidumu, kad pajustum galbūt meilės dramą eilėraščiuose „Nueinančios faktūros“, „Akrostikas Jūratei“, „Viduržiemis“, „Prie dviejų pušų“.
R.Daugirdas teigia, kad „ženklią vietą poeto kūryboje užėmė meilės lyrika. Meilė jam – beveik vienintelis inkaras šioje ašarų pakalnėje. Tiesa, labai trapus. Gal todėl šie tekstai persmelkti laikinumo. Autorius pasiekė tragišką įtaigą, bet neapsinuogino“ (p. 152). Taigi matome lyrinį „aš“ tokį konkretų kasdieniškai paprastą (puiki paveikslo tapyba): „gelsvoje telefono būdelėj / nesujungtas, prarytas / čekosloviškais batais ilgu vilnoniu plačiu / atminties megztiniu / aplietas tirštėjančio sparčiai / sutemų oranžado“ Tik du veiksmažodžiai, tiksliau, dalyviai „nesujungtas, prarytas“ – aliuzija į tą giliai slepiamą dramą po „penkrubline dangaus spalva“ (p. 127)...
Konkreti poetinio vyksmo erdvė – „Jonų šventų pastoliai“ – ir konkretus laikas – dažniausiai „sutema / ūgli, žvarboka, baltanytė“ – tarsi „įrėmina“ ir „nuskausmina“ tą netobulų santykių dramą, kai „šermeninga džiuljeta“ taip skaudžiai likimo ir giminaičių atskirta nuo Romeo: „ėtrioj tamsoj kurtus romeo juokas“ (p. 128).
Dramą gilina ir „vargas tėvynėje“. „Laimės namuos nepatyrė, nes jos nebuvo tėvynėj“(A.Mickevičius „Konradas Valenrodas“). „Viduržiemis“ – tai ne tik gamtos, bet mūsų dabartinės socialinės buities paveikslas. Lyrinio „aš“ pasipasakojimas: „Ir taip kiekvieną dieną kopėme į kalną“ – irgi turi turbūt dvejopą prasmę – ir į sniego kalniuką, nuo kurio „ant plasmasinių seilinukų / tamsių jeruzalių liūdni berniukai pasišokinėdami čiuožė“, ir į savo būties kalną. Bet buvo „užvakarykščių senių besmegenių nepiktai apstumdytas o šunys – šunys Viešpaties į mūsų nugaras alsuodami pėdas godžiai breigeliškai uodė / mums spūdinant namo / praaušusių batvinių srėbti nuspurdėt / suaižinčioje negandingų pabaigų tėvynėj“ (p. 129)... Eilėraščio pabaiga, kaip ir teigė R.Daugirdas, - „knyptelėjimas amžinybėn“ ar „metafizinis komentaras“. Ypač reikšmingas vienas žodis „negandingų“. Tuoj atskamba S.Nėries posmas: „Iš negandingų vakarų, audrų, perkūnijų prikrauti, / lingavo debesų laivai...“ (eilėr.Lietuvai) Taigi sunkią, keleriopą prasmę V.Gedgaudo eilėraščiuose įgyja kartais tik vienas žodis!
Detaliausios analizės verti visi šio skyriaus eilėraščiai – išraiškingi buities ir būties paveikslai, intensyviai spalvingi peizažai. Ak, kokia spalvų puokštė mažoj gamtos miniatiūroj: „Aštriai violetinis / baltais pakraščiais / salsvo migdolinio / gedulo atspalvio / antino posparnis / ant rusvo upės emalio / žalsvą mergelių rugpjūtį“ (p. 132). Poetui spalva turi ir kvapą, ir nuotaiką, ir muziką. Galėjo būti tapytojas...
Bet jau negalime sau leisti tokios prabangos – nagrinėti kiekvieną vaizdą. Tad pažvelkime tik į eilėraštį „Alkanėjančiu profiliu“, kuris yra tarsi epitafija – savo gyvenimo paskyrimas tėvynei: „Kaip ir mano vaikystei / bumbsint kamuoliu kaip ir mano jaunystei / vidurnaktį po vidurnakčio kaip ir mano viduramžiams / be nuskausminamųjų kaip ir mano mirčiai / virš sušiauštų Kuršmarių tau – žalio vandens dvasia / tau – rugpjūčio žydinti dilgėle / tau – iš uosto nasrų sunkiai drimbanti / amžinai alkanų / nužydėjusios šiaurės / žuvėdrų tėvyne“ (p. 143)... Po tokio skausmingo atsisveikinimo su savo gyvenimu ir dilgėlėmis žydinčia tėvyne – koks ramus, oriu susitaikymu dvelkiantis paskutinio eilėraščio „Stiprėjanti juoda“ paskutinis peizažas: „...virš parko / pernakt sužydusių Kalvarijų / dreifavo milžiniška pilnatis / geltona spurdanti / su vos įžiūrimais / šviežiai išsprogusio gegužio patamsėjimais / tarytum nieko niekada / daugiau čia ir nebūtų buvę / tik šitas vakaras pavasaris / švelnus mistralis / šiaurės mnemosinės / smulkiais klevų žiedeliais / užsnigtas karys“ (p. 148).
Kaip gerai, kad su mūsų mintimis pasaulis nepasibaigs! Bus tiek pat grožio ir gyvybės spurdėjimo. Gal tai ir įkvepia mintį apie amžiną gyvenimą ir prisikėlimą...
Manyčiau, kad šią poezijos knygą išrinksime pačia geriausia iš visų pateiktųjų dėl aukšto profesinio meistriškumo, gilaus būties apmąstymo, sodrių tapybinių vaizdų, kuriamų subtiliomis, išraiškingomis metaforomis, dėl viso rinkinio apgalvotos kompozicijos. Visa knyga – tarsi metaforom sueiliuotas viso gyvenimo romanas – labai santūrus, vyriškai orus, gelmiškas.
Daugelis eilėraščių – išbaigtos dvasinių ieškojimų dramos. Manyčiau, kad jas pasirinks dainuoti (o gal jau dainuoja) gitaromis grojantys mūsų bardai.
Anarsija Adamonienė

DU POEZIJOS KNYGŲ JUBILIEJAI

„Poezija – mėginimas užtvenkti kalbą,

Kai ošia užtvanka ir girdėt, kaip alsuoja upėtakis.“

                                                          Sigitas Parulskis

„Drakono žingsneliais,

Minkštais, nedrąsiais, -

žinau, kad ateina,

Nežinau, kas įeis.“

                 Donaldas Kajokas

 Apvalų penkiasdešimtmetį švenčiantis Sigitas Parulskis (g. 1965 m.) mini ir savo poezijos knygų dvidešimtpenkmetį  (1-oji poezijos knyga – 1990 m. „Iš ilgesio visa tai“), išleisdamas rinktinę „be teisės sugrįžti“ (2015 m.).

Mūsų kraštietis Donaldas Kajokas (g. 1953 m.), neseniai mūsų bibliotekoje paminėjęs savo šešiasdešimtmetį, švenčia savo poetinės, eseistinės ir romantinės kūrybos trisdešimtpenkmetį (1-ji knyga 1980 m. „Žeme kaip viršūnėmis“), išleisdamas septynioliktąją knygą – poezijos rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015 m.).

Kas jungia šiuos du bene talentingiausius ir produktyviausius šiandieninius mūsų rašytojus – poetus, eseistus, romanistus?

Turbūt, visų pirma, - tai mąstymas apie būties klausimus, apie žmogaus gyvenimo, jo veiklos ir kūrybos prasmę nebūties ar amžinybės akivaizdoje?

Abu rašytojai savo intelektualiniais ieškojimais smelkiasi iki seniausių žmonijos mitų – bando perprasti krikščionybės, antikinių ir budistinių mitų paslaptis ir prasmę.

Abiejų poezijoje švyti stulbinantis ir daugiašakis gamtos grožis, akinantis ir stebuklingas meilės išgyvenimas, savo, kaip kūrėjo, vietos ieškojimas gimtojoje, o gal net ir pasaulinėje literatūroje?

Abiejų poetų „poetiniai kodai“ tarsi polemizuoja su tradiciniais „gražiais kalbėjimais“, visas grožybes ir šventenybes tarsi desakralizuoja, sumenkina iki šokiravimo.

Bet stilius abiejų poetų skirtingas. S. Parulskis – daugiažodis, jo tekstai „klampūs“, sunkūs, perkrauti vaizdų, sudėtingų metaforų; tikrovės paveikslai ryškūs, konkretūs, tarsi iškalti iš akmens. Tuo tarpu D. Kajokas  tapo „lengva plunksnele“. Vaizdai migloti, „ištrupėję“, mėgstamiausia priemonė gal ne metafora, o elipsė. O dar dažniau paradoksas?

Bet eikime arčiau knygų. Štai S. Parulskio „be teisės  sugrįžti“ kietais pilkais viršeliais „sukrečia“ kraujo lašu ar kruvino piršto žyme, suvienijančia visus puslapius. (Knygos dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė). Iš minimalistinės anotacijos sužinome, kad ši rinktinė sudaryta iš geriausių penkių knygų eilėraščių: „Iš ilgesio visa tai“ (1990 m.), „Mirusiųjų“ (1994 m.), „Mortui sepult sint“ (1998 m.), „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009 m.), „Marmurinis šuo“ (rinktinė 2004 m.) ir keleto naujų eilėraščių.

Jau pirmasis eilėraštis „Paslaptis“ „pagauna“ skaitytoją keistų metaforų tinklais: „tik aš vienas žinojau, / kad kitoj pusėj vakaro / tėvas augina bažnyčią - / mažą, nykščio didumo // tėvo akys, žvelgiančios pro / aukštus langų vitražus, / persmeigtus siūbuojančio / saulėlydžio šakomis <...> tėvo veidas šalia altoriaus / su taure, virš kaktos pakylėta, / su duona, po kojų išsprūstančia“... Toks sakralizuotas gal mirusio tėvo paveikslas pirmoje eilėraščio dalyje tarsi skaudus kontrastas antrosios dalies tragiškos kasdienybės vaizdui: „kai vieną naktį tėvas visai nesugrįžo, / kai liepsnojo krauju motinos langas, <...> tik aš vienas žinojau, / kad atpirkimas / aplenkė mūsų / namus“ (p. 7).

  Ir tokį poetinio grožio ir skaudžios kasdienybės kontrastą S. Parulskis bando išlaikyti daugelyje savo eilėraščių, atskleidžiančių tradicines temas: vaikystės, kolūkinio kaimo buities („Pradžios mito nuolaužos“), pažinties su katekizmu, „galvojimo apie tobulumą“... Tie „ galvojimai apie tobulumą“ dažnai virsta aforizmais ir šmaikščiais pastebėjimais bei netikėtais sprendimais. Jų pilnas eilėraštis „Traktatas apie ilgesį“: „... iš medžio lajos ištrūkusiam lapui pasaulis yra / begalinis, bet mirties trauka dar didesnė.“

„... siela – baltoji žuvis kalnų / krioklyje...“

 „... idealai – figūros, praradusios savo / šešėlius, šviečiant dirbtinei patyrimo šviesai“...

 „Šventoji dvasia, aplankydama Donelaitį / ir Maironį, tarė tą pačią šviesą, tik jiedu / suprato skirtingai, mes jau suprantam / kitaip, daug skurdžiau“...

 „... Poetas – sūnus, pradėtas puolusio / angelo, kuris, supančiotas nuodėme, / baisiai ilgėjos dangaus“ (p. 15-16). Poetas nuolat grumiasi su savo grožio pajauta – troškimu gražiai apie grožį ištarti ir su madinga tendencija – „bjaurumas triumfuoja“. Tai puikiai atspindi ritmingas ir rimuojamas eilėraštis „Apraudojau gražų žodį“ :

 „aš guliu po klevais ir galvoju, o kai reiks numirti, / ką norėčiau sutikt paskutiniame žemės kely: / gal medžius, kai jie raunasi plaukus įnirtę / rudeniniuos laukuos, kai lietaus atsiginti negali <...> / aš guliu ir matau: didis gandras ant žirgo atjoja - / tamsios plunksnos sparnuos, akyse – debesų kamuoliai“... Šitai gražiasakei poezijai priešpastatoma realybės kasdienybė buitišku tėvo paveikslu: / „kaip gražiai pasakiau! bet štai tėvas į kambarį žengia / kiek prilipę prie batų, neša mėšlo iš tvarto žmogus  / ką dabar čia krapštais, kraipo galvą, suprasti jis stengias, / o man gėda parodyt, bet nuslėpti taip pat nesmagu“ (p.  30). Poetas jaučiasi mažas, nereikalingas prieš dirbantį buitiškiausią žmogų, didelį savo paskirties žinojimu, ir tik „šešėlis“ prieš kitus poetus, pelniusius pasaulinį pripažinimą:

  „esu tik šešėlis, sėdžiu prie Hado vartų kartu su pasipūtėliu Odisėju / ir pasakoju savo nuoskaudas viskam abejingai tėvo šmėklai / kuri retkarčiais gūsteli į mane pelenų vėju / ir šnabžda / sūnau, užuot kalbėjęs nesąmones, įpilk man nors lašą gyvybės / baisiai troškina šitoj / sušiktoj amžinybės skylėj“ (p. 137).

  Baisi eilėraštyje „Poetiniai interesai“ žinomų poetų ir jų kūrybos desakralizacija, kurią baisu net cituoti. Bet poetai irgi norėtų, kaip ir tie pripažintieji, „ištvirkauti metaforų glėbyje, / dulkintis su vestalėmis metonimijomis / atsiduočiau netgi homoseksualiems santykiams su palyginimais“...(p. 137).

 Dar viena sritis, kur grumiasi poetinis grožis su plika fiziologija – tai meilės motyvai. Charakteringiausias šios temos eilėraštis – „Voveraitės“ (p. 135), kuriame tarsi apsiribojama pasakymu: „jeigu būčiau poetas, sakyčiau...“ Ir piešiamas moters grožio (beveik biblijinis) ir vyro aistros galingumo („axis mundi“) paveikslas. „... tavo krūtys panašios / į dvi voveraites, tupinčias ant šakos / rudi maži snukučiai vos pakreipti į šalis / jos žvalgosi iš aukštai, ką naujo pasiūlys šitas pasaulis // jeigu būčiau poetas, sakyčiau, jog aistros liūtys / plūsteli į mano dubens slėnį, kai matau / tas voveraites <...> galingi geismo srautai teka žemyn, / iš smegenų debesų, per plaučių lapiją / per inkstų akmenis, šniokšdami kepenų rėvose <...> jeigu būčiau poetas, dabar paprasčiausiai tiesiu rankas tavęs link“... (p. 135).

Bene skausmingiausia tema – kasdieninio gyvenimo absurdai ir bjaurastis, - kieti, kampuoti šiandieninės tikrovės „gobelenai“, prigrūsti „tirštų“ vaizdų. Štai eilėraštyje „Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“ – vaizdai vienas už kitą kraupesni:

„kavinės girtą mėsą atrajoja / (kas rytą gimsta ir kasnakt numiršta Troja) / vyne ir vėmaluos išmirkusi žmogiena“.

  Dabar ne sūnus palaidūnas grįžta pas tėvą, o „tėvas palaidūnas su atgaila – pas sūnų“ (p. 65).

  Viskas taip baisiai sumenkėjo, kad ne trisdešimt sidabrinių už Kristų, o „už saują popierinių – šimtas atpirkėjų <...> bažnyčia apleista, apšepę formos, srutos, <...> Išardė Bokštą? – ar statys iš naujo - / viena kalba, kai burnos pilnos kraujo <...> Žuvies ir vandenų netekęs , / klampus dumblėtas dugno sakinys <...> ne tu, o miestas tavyje paklydo / kažkur tarp šventojo ir tarp bandito“ (p. 67).

  Tokių daugiaprasmių asociatyvinių vaizdų pilni ironiški eilėraščiai „Veido matavimas“ (p. 68), „Metamorfozės“ (p. 71), „Prarasto laiko parodija“ (p. 72) ir ypač siurrealistinių vaizdų pilni du eilėraščiai „Dvi lietaus meditacijos“ (p. 76-78).

  Koks nusivylimas visa poetine kūryba ir kūrėjais („išsirikiavę lentynose popieriaus dulkių piliečiai - / virto mazgotėmis knygos jūsų džiaugsmingų raudų“), koks nusivylimas žmogaus verte („rankos, galvos ir širdys bailiai virpančiuos sielos drebučiuos, / ir seilėta apsirijus mirtis“ (p. 77).

  Bet jau pavargome nuo tų tvirtų, kraupulingų vaizdų. Paieškokime žaismingesnių asociacijų su Maironio, Salomėjos Nėries ištartimis: „Užmigo žemė, tik dangus, / žvaigždes rikiuojantis į kovą, - / šventa kova, bet dar šventesnė lova“ (p. 92). „Nuotaką žiemą į mirtį pavasaris vedas (p. 91) (Plg. S. Nėries: „Pavasaris žemę jau veda, o mane kas?“).

  Paieškokime įdomesnių asociatyvinių gamtos vaizdų ar žmogaus portretų: „Laikas beraštis, jo vidury išsirengęs / Viešpaties medis juoduoja. / Tau tik vaidenas – kad tu“ (p. 79).

  „paukščiai pameta asmens dokumentus / ir kasmet sulaužo ištikimybę / pasikeisdami žiedais su dvokiančiais dvikojais // medžiai nesiliaudami rūko, kas rudenį / miršta pjaunami plaučių vėžio, pirštai / gelsta, rūdija nuo pigaus šalnų / nikotino (p. 100).

  Bene žaismingiausias autoportretas (?) eilėraštyje „Vapantis orfėjas“ (p. 82), kurį iš karto išmoksti atmintinai: „buvau orfėjas, skindavau trofėjus / aš persefonę, hadą nugalėjau / geidžiamas buvau, gražus kaip vėjas / tave mylėjau, kad grįžtum – nenorėjau / garbė labiau nei meilė man rūpėjo / o kas man liko? - / plikė, euridike“ .

  Paskutinis rinktinės eilėraštis „Be teisės sugrįžti“ tarsi „surenka visos knygos motyvus, akcentuoja svarbiausius: džiaugsmą mylėti, troškimą nugalėti mirtį („...o kam gi / garbinti mirtį, tegul mirtis mudu garbina“), priekaištas religijai, kuri „paliko siaubingą žaizdą psichikoj <...> mokė būti žmogumi / sūnumi, bet nė žodžio nesakė, kaip būti žmogaus tėvu“, ir begalinį liūdesį dėl gyvenimą dildančio laiko, kuris mums sako, „kad mes čia be teisės sugrįžti“ (p. 185).

  Iš šitos puikios, turtingos, poetiškos ir skausmingos knygos mes išrinkome tik tai, kas pajėgiama mūsų menkam intelektui. Ištisi vaizdų ir prasmių klodai dar laukia ir tikriausiai sulauks intelektualesnių skaitytojų.

  O mums knieti pavartyti kitą jubiliejinę knygą – Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ – lyg ir spalvingiau apiformintą Deimantės Rybakovienės. Rudas viršelis papuoštas miniatiūrinėmis medžio šakelėmis, penki knygos skyriai atskirti žolės žalumo lapais, irgi pamarginti minimalistiniais piešinėliais, tarsi atliepiančiais ir minimalistinius tekstus. Užtat anotacija – ne minimalistinė, o sodriai apibūdinanti šių eilėraščių turiningumą, reikšmingumą: „Krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva... Ir daugybė kitų būties ženklų septynioliktojoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato knygoje. Dar vienas gražiai užrašytas, gerai temperuotas kalbėjimas apie tai, kur svarbiausia, - apie vandenis, medžius ir vėjus. Ir, žinoma, ne tik“.

  Anotacija tikrai pakili, sodri, oksimoroniška! Ar pajėgs trapios eilutės išreikšti visą tą „vaizdiniją“, kurią jose įžiūri anotacijos autorius, tikriausiai pats Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos šefas?

  O visų eilėraščių „vaizdiniją“ tarsi įrėmina pirmasis ir paskutinis tekstai: pirmasis – apie gyvenimo džiaugsmą amžinai būti savo tėvynėje, savo kuklioje vietoje, su savo kukliu darbu, o paskutinis – apie mirties nežinojimą; tekstukai prašosi išmokstami atmintinai – tokie grakštūs, tokie jaukūs ir su giliausia potekste: „nedidelė mano tėvynė, / nedidelis mano namukas, / į antpirštį tilptų avytė, / aš pats nedidukas, / ganau ją, ji skabo lapus / prie stikso mirkstančio saulėj / taip gera, pasauli, kad net nesvarbus / tas tavo pasaulis“ (p. 7). „Drakono žingsneliais / minkštais nedrąsiais / žinau kad ateina / nežinau kas įeis“ (p. 145).

  Pirmieji du skyriai „Ne iš (1, 2) gyvenimo visa tai“ tarsi tiesia ranką jaunesniam kolegai S. Parulskiui, kviesdami kalbėtis su jo „Iš ilgesio visa tai“. Šių skyrių vaizdai tarsi akvarelėmis atplaukia iš atminties, prisiminimų, - likusios tų paveikslų tik užuominos. Štai eilėraštyje „Žioplys pro pietinį šlaituką“ apie lyrinį „aš“ kalbama trečiuoju asmeniu, perteikiama tokia jo būsena, kai niekas tarsi nejaudina, nestebina, bet begaliniu ilgesiu sužeidžia grožio pajauta: „bet va – ir iš kurgi - / šlaitukas / vangus toks, o žvilgt / į akis - / ir per širdį žibuoklių / peiliu.“ (p. 13).

  Ta grožio pajauta išplėtojama daugybe metaforų, palyginimų entuziastingame pasakojime apie lakštingalą. O mums, prieniečiams, paglosto širdį, kad prisimenamas mūsų Nuotakų kalnas, o Prienų vardas išpuošiamas epitetais: „Kaip ji suokia senojoje nuotakų kalno / kemsynų sakykloje <...> tarytum / pražuvusios romos griuvėsiuos žavėtųsi / mėnuliu kaip viltingai ji žavisi juo / apiblukusiu bet vis dar gebančiu / sužavėti ir amžiną žavesio ilgesį / ilgesio žavesį žadinti <...> paauglystėj prasmegusios šįryt ir vėl / išlakštuotuose prienuose / anuose senuose antikiniuose ak mano / prienų Pirėnuose (p. 13).

  Kas gražiau pagarbins mūsų Prienus?! (Iš tikrųjų, kaip teigė mūsų žiburietis ekonomistas ir iš pašaukimo istorikas J. Venclavičius, kilęs iš Škėvonių, Prienų vardas kilęs iš keltiško žodžio „Pirėnė“, reiškiančio aukštumas).

  Labai pagarbūs D. Kajoko santykiai su kitais poetais, kuriuos jis savo kūryboje cituoja; net pats knygos pavadinimas esąs iš H. Radausko eilių. O su G. Dabrišium, bitininku ir poetu, polemizuoja, „koks čia darbas – eilėraščių rašymas“. Atrodo, kad abiems poetams – tai „malonumėlis“. Ir ne tik „malonumėlis“, bet, kaip teigiama eilėraštyje „Va, pusdienio ir nebėr“ „eilėraštis man vėl / yra likimas“ (p. 18). Štai taip rimtai yra žiūrima į kūrybinį darbą pasakojime apie „vasario eglišakių / žvilgsnio berniuką“, kuris renka tiems eilėraščiams Vincento van Gogo saulėgrąžų žydėjimą (gelsvavo čia / užpernai regis / saulėgrąžų / laukas, Vincentai“ (p. 19), mato eglę su „700 versalio kambarių“, jaučia „gyvut gyvutėlį“ vėją, kuris „pasislėpė / matomiausioje vietoje“ (p. 23). Tokie oksimoroniški pasakymai, kaip ir paradoksai, D. Kajoko mėgstama meninė priemonė poetinei nuostabai reikšti.

  Tikrai „lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva eilėraščių cikle „Dešimt Su upės dainų ir vienas trumpas priedainis“. Tai ir vėl įvairios grožio patirtys paauglystėje, jaunystėje ir bendravimo su gamta: perkūno perskeltu ąžuolu, kinrožių krūmu, paukščiais, čiulbančiais žiemą, ir su knygomis – kinų poezija, K. Donelaičio „Metais“, Vaizdai „ambivalentiški“: skaitai apie „rusvą dilgėliukę“, o pradedi matyti moterį, kuri pamoko „rudeniop / vienišuoti“ (p. 37). Prie eilėraščio „Dilgė“ pridėtas prozinis komentaras apie našlę gruzinę – „žemesnę už žolę, nuaustą iš oriausio oro“, kuri, žuvus vyrui, ketino išeit vienuolynan“. Štai taip renkami grožio perliukai – iš gamtos, iš knygų, iš žmonių širdžių...

  Dar vienas labai gražus ambivalentiškas eilėraštis apie žolę, o gal žmogaus išdidžią sielą, kuri „šiaušias, putoja į skubantį debesį / stiebias <...> plazdena ir švilpčioja, šnara, / sukniubusi stveria už riešų <...> ši siūruojančių tyrų žolės /  atgaila / turi savo puikybę, / rabi“ (p. 52).

  Bet ne vien tik iš grožio pajautų auga poetas. Bjaurastis, nemeilė irgi palieka jo sieloj žymes. Čia jau kreipiamasi ir į Sigitą (Parulskį), kai kalbama apie „debesis viršum galvos“: „apatiniai plaukia viršutiniai / stovi / būva sau bet būva / ir priešingai“ (p. 44). Visi supratom, apie ką čia?..

  Iš įsižeidimo taip pat gimsta eilėraštis. W. Bleikas jo vertimą į lietuvių kalbą vadina tremtimi: „kadgi ištrėmė mane <...> į šią lietuvių kalbą – tebūnie“. O mūsų poetas įsižeidęs atsako: „kad protingai, tvirtai <...> nusiviltum lietuvių / kalba / privalai nugyventi / mažų mažiausiai šimtą / viešų ir poslapčių / tremčių gyvenimų <...> tada tik / dorai nusivilsi / arba nustėrsi turįs / stradivarijų“ („Beveik apie smuiką“, p. 48-49).

  Antroje dalyje irgi plėtojama poetinės kūrybos tema, tarsi dar patvirtinamas faktas: „gal net visą sąmoningą / gyvenimą / buvau / poetas – įsivaizduoji / ir niekas kitas!.. / galima sakyti / prašvilpiau gyvenimą, <...> todėl ir nežinai / tuščios šnekos su vėju“ (p. 63-64). Tik čia poetiniai vaizdai dar žaismingesni, paradoksalesni. Lyrinis „aš“ mato save „pro ketvirto aukšto langą geometrijos pamokoje“. Tasai kitas „aš“ „rėš iš peties, iš širdies tikrąjį mano gyvenimo apskritimą“. O ką gi reiškia prašymas: „kad nebrėžtum / prieš mirtį / pamirčiui varyk / pamirčiui“ (p. 74).

  Žaismingi, dainiški studijų ir pirmosios (?) meilės prisiminimai: „Iš seno albumo“ (p. 78), „Tolioj stotelėje“ (p. 80), „Beveik Kaunas“ (p. 82). Juos galėtų dainuoti koks bardas: „Jau krenta lapai, tuščia pakrante / pilkšvi balandžiai / tais lapais brenda // akordeonas sena daina / „aš tave myliu...“ / aš irgi ne...“ // kas dar? rugsėjis krantinės brukas / beveik paryžius / toks atvirukas“ (p. 82).

  Šio skyriaus eilėraščiuose tarsi girdime „menamą dialogą“ su „alter ego“, grumtynes su savo „kitu aš“: „tik pažadėk, tik jau šį vakarą / tik sukalbėk tris / „alter ego“ (p. 83). Gal būtina dvasiniam tobulėjimui nuolat daryti sąžinės sąskaitas, „jeigu tu poetas“?.. Ir tavo paties žvilgsnis, kaip maudžiantis krislas, turi susmigti „į savo paties tuštybę“ (p. 83).

  Aukšto moralumo reikalaujama iš savęs ir kitų kūrėjų ir atkaklaus augimo: „Savo eilėraščiais aš / mušu ir mušu / į tą patį centrą / man skauda o centrui / nė kiek / būna – sykiais jis net / nusišypso“ (p. 89).

  Šiurpiai gražus eilėraštis turbūt apie neviltį. „Kai aš gulėjau mirties patale, susirangęs aplink savo bambą“ (turbūt savimylos nukamuotas?): „...slankioja kažkas / po kambarius / su mano kapo kauburiu / ant nugaros / ir šypsos į akis ir šypsosi <...> kai toji ypata – kad ją / kur galas!.. / jau trečią rytą / šitaip / tai ir aš vis labiau / veidrodyn“ (p. 92). (Gal reikėtų suprasti, kad ir neviltis įveikiama, pasišaipius iš savo nesėkmių?).

  Poeto mąstymas apie būtį ir nebūtį, braidžiojant po kasdienybės miškus, - tai jau mistika: „anoji šioji nebūtis / jei kartą ją / bent puse lūpų ištarei / ji jau / yra / nors sveikas protas jai / ir draudžia būti“ (p. 93). (Ar tai reiškia, kad būtis amžina, kad nėra mirties visatoje?). Tad nereikia nusiminti, jei „rudenys vis ilgesni / o jų dienos trumpesnės / kiekviena valanda sutrumpėjo / šešiom dešimtim mano metų“ (p. 95). (Koks gražus paradoksas!

  Ar jau jaučiamas poetinio kelio nuovargis? „Šit ir pavargo / kelias kuriuo ėjau / atsiliko / prie virvančių viržių / kaip angis susivijo / į vingį (p. 99). Bet koks tas kelias poetui gražus ir lygus!.. O svarbiausia, kad tas grožis nesibaigia. Bet ir vėl – abejonė: gal ta poetinė kūryba – gyvenimo reikšmės miražas, kuriame poetas   nusiskandina / net neatsigėręs” (p. 101).

  Ar apie poeto likimą, ar apie žvirbliuką, neriantį į tvaskią  “šermukšnių sieną”, kalbama eilėraštyje “Šermukšnis prie Žuvinto”? (p. 102).

  Antrosios dalies tariamas dialogas su savimi ir savo “alter ego” baigiamas eilėraštis “Charonas”. Prisidengiama antikinio mito sielų perkėlėjo į pomirtinį gyvenimą kauke ir tarsi meldžiamasi amžinybei: “…apšviesk mane, Viešpatie, / mano eilėmis <…> bevėjį / slaptadienio vakarą / kai lengva šluotele / surišta iš saulės dulkyčių / nušluostai save / tarsi dulkę nuo dulkės / tyčia netyčia / pažvelgi į nurimusį stiksą / kur atsispindi pažaislio / raktažole prisukama bažnyčia” (103-104). Ar gali būti gražesnis gyvenimo saulėlydžio paveikslas”?! Ir toks nedrąsus, virpantis tikėjimas savo poetinės kūrybos verte?!

  Į trečiąjį skyrių „Il miglior fabbro“ įveda literatūrologo ir poeto V. Kukulo pastabą: „Su kiekviena nauja knyga Kajokas sunkina, komplikuoja savo poezijos gyvenimą“. Čia tariamas dialogas vyksta ne tarp lyrinio „aš“ ir jo „alter ego“, o tarp Kajoko ir pasaulinio garso poetų. Kaip ir S. Parulskis, D. Kajokas sielvartauja negalįs prilygti didiesiems poezijos meistrams. Tai išsakyta eilėraštyje „Il miglior fabbro“ (it. geresniam meistrui . Tai S. Elioto „Bevaisės žemės“ dedikacija E. Poundui. Eilėraštyje tartum kreipiamasi į S. Eliotą: „Ir tau matyt taip buvo / būva - / po savo parašytus vis dar / rašomus eilėraščius / apmiręs vaikštai tartum / po semiramidės sodus (p. 110). Pridedamas ir prozinis komentaras apie poeto pastangas vis gerinti, tobulinti savo kūrybą. O tos jo pastangos – tas „sodų sodinimas“ niekam nereikalingas. Tačiau dėl to nenusimenama, nesulaukus pripažinimo, nes „pasaulyje ko nors pristigti ar negauti – ne tokia didelė bėda, kaip neturėti kam duoti“ (p. 110).

  Čia kalbamasi ir su Dievu (Dieve, Dieve, / užstok mane nuo Dievo! Prie šulinio“, p. 108), ir su „drumstu ledokšniu reino / pakrantėje“ (p. 112), ir su „rusiška sinica, ir su lietuviška zyle“, kurios tarsi įkalbinėja mesti poezijos rašymą ir rūpintis „tvorom“, / suklypusiom lesyklom / tai būtų nuostabus, iš koto / verčiantis likimo virsmas (p. 115).

  Tolimos reminiscencijos su bibliniais motyvais, tiesą sakant, šiuose eilėraščiuose sunkiai perprantamos – „ne kožnam pabažnam“ – tad palikim gudresniam skaitytojui.

  Įspūdingas „karavano“ regėjimas, išreiškiantis galingą pojūtį, kad esi amžinas kaip visos žmonijos dalelė: „neužmatoma / kupranugarių vilkstinė, ant vieno, viešpatie, ir aš / ir šitiek šimtmečių / vis ta pačia kryptim – į adatos skylutę“ (p. 125).

  Paskutinis šio skyriaus eilėraštis – pokalbis su poete Gražina Cieškute apie amžinybę ir akimirką: „akimirka – žinau žinau – ji amžina <...> kam vargint galvą kai aplink žiedynai / amžinų žiedų žaidimai / ties vieno tuščio žiedo bedugne“ (p. 126)...

  Ketvirtasis skyrius „Ekleziasto vynuogynas“ (13 eilėraščių) gal apie filosofiją – „nepažįstamąją“, kuriai „buvo leista belstis tokioje vienumoje, / kur niekas, niekas nebetrukdė, dievaži, joks dievas“ (p. 129).

  Personifikuojamos filosofinės mintys tarsi kaunasi „priėmėjo“ galvoj: „tikra teisybė – jų aplink visokių laksto / iš gėtės fausto, iš Donelaičio metų <...> ne visos jos vienodai kilnios“. Iš visų tų filosofinių minčių, kaip uogų, lyrinis „aš“ labiausiai vertina kaip „spanguoliukę“ iš „ekleziasto vynuogyno“ labiausiai nusižeminusiąją: „atleisk man, tėve, kaip ir mano sesėms, / kad gyvenam, laimė, mes nežinom, ką / darom“ (p. 132).

  Apie kinų ir antikos filosofijų poveikį poeto sielai pasakojama „sapnišku“ vaizdu: „per pilnatį, per klampią mėnesieną / mane aplankė trys lu kalno angelai <...> ir ji nubudo – mano siela / tik ne ant lu kalno, / gal ir lu kalno, bet platono oloje“ (p. 139). (Ak, tas paradoksų žaismas!).

  Bet pabaigai tegul  būna ne 5 skyriaus „Chapel D“), kurį citavome pradžioje, o saulės paguoda ir neverčiausiam, blogiausiam: „ne tau vienam, žinoma, / bet vis viena / ir dėl tavęs – tokio pikto / svetimo, vieno / teka ši saulė / sosnovskio baršteli...“ (p. 135).

  Ak, atleiskite, kad vis ne savo daržuose skinu ne savo pupas, vis bandau džiaugtis ir perprasti mūsų lietuviškos poezijos paslaptis. Ir man rodos, kiek pažįstu iš vertimų ar R. M. Rilkės, J. V. Goethes originalų, mūsų poetai nėra menkesni, mažiau įvaldę metaforos meną...

  Abu mūsų šiandieniniai jubiliatai S. Parulskis ir D. Kajokas nusižemindami gali stovėti šalia korifėjų tiek lietuviškoje, tiek pasaulio poezijoje.

  Bet ką reiškia vienos „kurčios asilės“ nuomonė?! Skaitykime iš naujo ir daug kartų!

  Ir tobulėkime!

  Anarsija Adamonienė