Tai tekėk į širdį, o būtie, / į vienintelę prasmingą salą. / Savo balta staltiese užtiesk / didelį žmogaus svajonių stalą. Šie Justino Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiai suskamba mintyse, degant pirmąją Advento žvakę. Baigiantis metams ir laukiant šv. Kalėdų jaukiame adventiniame vainike suplazdanti liepsnelė visas keturias šv. Kalėdų stebuklo laukimo savaites šildo kiekvienus namus, kiekvieną širdį ir skleidžia šviesą, visada nugalinčią tamsą.
Visų prasmingų dalykų, laukimo – taip pat, reikia mokytis. O vaikystė yra pats tinkamiausias tam laikas. Vaikystėje susipažįstama su tradicijomis, suvokiama jų prasmė, reikšmė, todėl Ašmintos bibliotekos bibliotekininkė kartu su Ašmintos laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatore lapkričio 25 d. į kūrybinį edukacinį užsiėmimą „Sušilkime visi žvakutės spindesy“ pakvietė vaikus – Ašmintos daugiafunkcio centro ikimokyklinukus ir pradinukus.
Kaip didelėje šeimoje, prie ilgo balto stalo, vyko paslapties kūrimas: šakelė prie šakelės, žolynėlis prie žolynėlio, sausa uogelė prie uogelės vaikiškų rankelių palytėti glaudėsi vieni prie kitų, pynėsi į juostą. Ši galų gale susijungė ir tapo gamtos dovanomis nuspalvintu nepertraukiamu amžinojo laiko ratu – Advento vainiku. Jo viduryje sužibo Pirmoji Advento žvakė.
Pasklido šiluma ir šviesa. Jos užteks visiems, ilgas keturias Advento savaites gyvensiantiems laukimu.
Žiūrėti į Advento žvakės šviesą, justi jos šilumą vaikams buvo labai smagu, nes jie žinojo – dalelę šios šilumos išsineš namo savo širdelėse, pasidalins ja su namiškiais ir šv. Kalėdų stebuklo laukimas bus šiltas ir šviesus.
