|
|
2015-08-10 Pakuonio bibliotekoje Rūtos Levulienės tapybos darbų paroda „Virsmai“ |
« Atgal
Atsiliepimai »
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Pakuonio filiale eksponuojama Rūtos Levulienės tapybos darbų paroda „Virsmai“, kurioje autorė pristato per tris metus sukurtas abstrakcijas.
„Mano tapyba lyg džiazo improvizacija – pradėjusi niekada nežinau, kuo, kaip, kur baigsis. Kai tapau, pranyksta laiko ir realybės pojūtis, ištirpstu spalvose ir spalvos ištirpsta manyje“, - teigia R. Levulienė. Moters tapyba išsiskiria tuo, kad ji kiekvienam paveikslui įkvepia vis kitokią dvasią, sukuria skirtingą nuotaiką. „Virsmais“ Rūta šią parodą pavadino todėl, kad jos darbuose nėra įsivaizduojamo vientisumo, nes joje pačioje vyksta nuolatinis kitimas – visi darbai skiriasi. Vidinė menininkės kaita susijusi su nuotaikomis, laikotarpiu, metų laikais; nutapyti abstrakciją gali įkvėpti aplankyta paroda, žymaus menininko darbas, džiazo muzika ar tiesiog plenero metu patirtas įspūdis.
Rūta pasakoja, kad menas apskritai į jos gyvenimą atėjo netikėtai – laukiantis antrojo vaiko. Meditacijų metu aplankydavo spalvinės vizijos, vaizdiniai „tiesiog virė“, prašėsi išleidžiami į laisvę. Moteris pasakoja, kad iki tol neturėjusi sąsajų su menu, nusipirko drobę ir tiesiog pradėjo tapyti. Kitas etapas jos laukė Antano Martinaičio Dailės mokykloje, kurioje pradėjo lankyti suaugusiųjų tapybos pamokas. Viena iš griežtesnių mokytojų buvo Violeta Juodzevičienė – parodžiusi, kaip tepti spalvą, suvokti formas, reikalavusi vis geresnio rezultato.
Žinoma, tose pamokose susipažinta su dailininku Antanu Obcarsku – vėliau Rūta ėmė lankyti jo studiją, ir šiuo metu yra aktyviai tapanti menininkė, dalyvaujanti tapybos parodose ir be tapybos jau savo gyvenimo neįsivaizduojanti. Moteris įsitikinusi, kad būtent darbas studijoje, bendravimas su kitais menininkais, dalyvavimas pleneruose davė labai daug – palaikymą, paramą, padrąsinimą. Tačiau pripažįsta, kad vidiniai pokyčiai vyksta nuolat, todėl į juos įsiklausanti Rūta emocines patirtis perkelia ant drobių akrilu ir aliejiniais dažais. Kaskart, stodama prie drobės, ji nežino „kas gausis“, neturi iš anksto paruošto plano – tiesiog tapo, pagauta kūrybinio troškulio – ir tik pabaigusi darbą, ieško prasmės, gilesnių klodų. Dėliodama spalvų blokus, tepdama brūkšnius, Rūta gilinasi į save, o vėliau svarsto, kokios emocijos kyla, ar gali kilti kitiems, žiūrintiems jos paveikslus, ir tik tada padeda tašką – paveikslo pavadinimą.
R. Levulienė nori, kad jos kūrybos žiūrovai tiesiog džiaugtųsi, kad nutapytose abstrakcijose kiekvienas sau rastų emocinio peno, tiesiog – matytų skirtingai, galbūt – nustebtų, kitaip pažvelgtų į pasaulį ir spalvas. Rūta teigia su įdomumu stebinti jos abstrakcijas vertinančius žmones, kurie dažnai būna nesusiję su menu – kartais jų įspūdžiai daro įtaką paveikslų pavadinimams. Moteris ypač jautriai prisimena tapybos plenerus Nemajūnuose kartu su kitais A. Obcarsko studijos nariais. Matytas raudonas saulėlydis, kitokios formos saulė, kaimo nuotaikos, Nemajūnų atmosfera atsispindi Rūtos paveiksluose, kuriuose dominuoja ryškos, sodrios spalvos. Kartais Rūtos vidinė būsena išsilieja peizažais, kartais – abstrakčiomis formomis, gamtos siužetais. Viename pirmųjų savo darbų moteris ant kartono nupiešė rastą lauke plunksną, tarsi numatydama savo tapybos kryptį – lengvai dėlioti spalvas, netgi dramatiškas, dinamiškas, emociškai paveikias: raudonus ir mėlynus, žalius blokus, brūkšnius, intarpus. „Kūrybos be raudonos spalvos neįsivaizduoju“, - kalba Rūta, tapybos kalba mums pasakojanti apie savo vidinius virsmus.
Jolita Linkevičiūtė, humanitarinių mokslų daktarė
Rūtos Levulienės tapybos darbų paroda „Virsmai“.
Rūtos Levulienės tapybos darbų paroda „Virsmai“.
