|
2015-01-10 Prienų rajono mokinių kūrybos almanacho „Prienų krašto vyturiai“ tryliktosios knygos pristatymasSausio 10 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko Prienų rajono mokinių kūrybos almanacho „Prienų krašto vyturiai“ tryliktosios knygos pristatymas. Pasidžiaugti moksleivių kūryba bei padėkoti Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorei Daivai Čepeliauskienei, jauniesiems kūrėjams, jų mokytojoms atvyko Prienų rajono savivaldybės administracijos Kultūros, jaunimo ir sporto skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis. Moksleiviams, jų mokytojams, rėmėjams dėkojo ir bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė. Koncertavo Prienų „Ąžuolo" progimnazijos mokyklos moksleiviai (muzikos mokytoja Lina Suchorukovienė). Knygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Žiūrėti kvitrina.com |
Prienų rajono mokinių kūrybos almanacho „Prienų krašto vyturiai“ tryliktosios knygos recenzija.
Virgina Šukytė (Virginija Šukytė-Genienė)
„Kūrybos lydimi, pasaulį puošiam“
Skaitydama jau tryliktąjį Prienų rajono moksleivių kūrybos almanachą „Prienų krašto vyturiai“, prisiminiau rašytojos Renatos Šerelytės sukurtą nacionalinio diktanto tekstą „Gyvasis kultūros vanduo“: „Kultūra – mūsų gyvasis vanduo. Tai, kas auga, kas kyla iš proto ir jausmo gelmės, įsirašo į giliąją, o ne į paviršutiniškąją atmintį. Tai, kas mus ne tik augina, bet ir brandina, kad dilgteli giliai širdyje kaip gyjanti širdperša ir neišglęžta, sunkmečiui atėjus.“ Tą gyvojo kultūros vandens Nemuną maitina ne tik profesionalių rašytojų, kitų menininkų darbai. Prienų krašto vyturių balsai – tarsi maži gyvi, įtekantys į jį šaltinėliai.
Šiemetinį almanachą sudaro trys dalys: pirmoji – „Prienų krašto vyturiai“, antroji – „Kuriame pasaką“, trečioji „Tikrai yra kalba, kur žodis pasitinka ir palydi“ – esė konkurso laureatų kūriniai.
Pirmasis „Vyturių“ skyrius – „Dideli mažųjų atradimai“ – pradinių klasių moksleivių kūryba, daugiausia – eilėraščiai. Skaitydama tarsi sugrįžau į savo pačios vaikystę – juk ir aš būdama pradinukė bandžiau sueiliuoti savo pasaulį, patirtis, pastebėjimus. Tegul naiviai ir negrabiai, bet tai leido pajusti kūrybos saldumą, žaidimo žodžiais malonumą. Žavi mažųjų nuoširdumas, atvirumas, skaidrus žvilgsnis į tikrovę. Kūrinėlių temos panašios: Tėvynė ir gimtinė, tėveliai ir mokytojai, draugai, gamta, namų aplinka. Labiausiai įsimena tie, kurie išsiskiria, patraukia vaizdu, mintimi, nuotaika, pastebėjimu, palyginimu – dar negirdėtu, savitu, įdomiu. Vienas gražus posmas, viena eilutė – jau vertybė. Tačiau yra ir tokių eilėraščių, kurie žavi kaip visuma, kaip nušlifuotas deimančiukas. Tokių mažų stebuklų šiemetiniame almanache radau ne vieną.
Nuotaikingas, šmaikštus kūrinėlis – Mato Golmano „Agurko rytas“. Labai poetiškas posmelis:
Nusipurtė ryto rasą,
Pamankštino koją basą.
Pasileido per lysves
Pas savo drauges braškes.
Patiko ir Dovydo Trakymo „Ežys“ – labai vientisas, meniškas, netikėta pabaiga:
Mes paglostyt jį norėjom
Ir visai arti priėjom,
Bet pabūgome nebūto
Jo labai spygliuoto būdo.
Ivetos Šaviraitės vaizdelį „Pievos suknelė“ pavadinčiau poetine proza. Čia poetinio jausmo, nuotaikos ir spalvų daugiau nei įprastame eilėraštyje. Todėl visi ir nori tos nuostabios suknelės: ir aš, ir mama, ir net mokytoja! Elenos Martusevičiūtės pasaka apie kelionę į Laplandiją sužavėjo žaisminga fantazija: vietoje nušalusių nosyčių besmegeniams ji išdalijo morkas, todėl šie įleido ją į ledo pilį. Tikrai smagios bei išradingos Editos Mikailaitės „Pasakos be galo“. Danas Janavičius sukūrė eilėraštį akrostichą, paperkantį džiaugsmingu nuoširdumu įsigijus gitarą.
Odilijos Pranckevičiūtės „Mėnulio kačiukai“ sužavėjo netikėta fantazija – mėnulis myli baltus kačiukus, kurie
Džiaugiasi naktim šviesia,
Seka pasakas slapčia,
Jas vaikučiams dovanoja,
O jie miega ir sapnuoja.
Retą poetinę gyslelę turi ir Neda Jeseliūnaitė. Jos „Mamytė“ išsiskiria iš daugybės šios amžinos temos eilėraščių netikėtu sugretinimu. Pradžioje mamos atodūsis: „Kaip greitai auga vaikai“, o pabaigoje – dukros poetinio išgyvenimo išraiška:
Mano ašarų šimtai iškrinta,
Kai, mama, tau kažkas nutinka.
Skyriuje „Spalvingos vaikytės dienos” – vyresniųjų moksleivių kūryba. Įdomūs jaunatviški Eglės Zujūtės samprotavimai apie vaizduotę bei laiką: „Laikas tyliai tiksi. Aš jį jaučiu žvaigždėtą naktį, saulėtą dieną žalioje pievoj gulėdama, ant namo stogo sėdėdama, jaučiu, kaip laikas spragsi, jaučiu, kaip šnabžda „ne-sku-bėk.“ Negaliu neskubėti, negaliu nesuspėti, niekas nelaukia, laikas taip pat.“
Erika Kazlauskaitė, manyčiau, turi retą poetinę gyslelę. Jos „Kitoks pavasaris” – subtilus, tikras. Paperka vaizdinga forma, darnos jutimu, netikėtais kontrastais:
Vėjas laksto
Tarp beržo šakų
Tarsi būtų pašėlęs.
Tyška žemėn
Lietaus lašai,
Neleidžia išdygti gėlei.
Labai išradingai pažintinę ekskursiją po rudenėjančius Prienus surengė Karolina Banionytė, į talką pakvietusi beržo lapelį. Negaliu nepritarti Felicijos Balčiukynaitės veikėjo Antonijaus minčiai: „Nuo šiol visada sakysiu, ką galvoju, nieko neslėpsiu, nesivaržysiu, neveiksiu už nugaros. Tiesiog būsiu savimi, nes tai nepakartojamai gera!“ Ji liudija jauno žmogaus dvasinę brandą.
Gabijos Kuzminskaitės „Norai“ – itin originalus, mąslus eilėraštis. Saviironiškai, žaismingai, net išdykėliškai apverčiama tai, kas savaime suprantama, pažvelgiama netikėtu kampu. Tarsi autoironiška išpažintis:
Aš rašyti eilių dar nemoku (…)
Piešti noras taip pat išgaravo.
Kas gi daros su tais norais mano?
Panašiu takeliu eina ir Ieva Kurtinaitytė eilėraštyje „Jeigu taip būtų“. Ji vengia patetikos, sentimentų. Netikėtais kontrastais pasiekia įspūdžio apversdama dienos–nakties, baltos–juodos, šalčio–karščio reikšmes:
Jei vasarą būtų šalta,
O žiemužę – tvanku,
Tada senį besmegenį
Aš lipdyčiau iš žolių.
Skyriuje „Kai ne viskas taip, kaip nori…“ išskirčiau Vygintos Žirmanskaitės, Žydrūnės Siurblytės ir Samantos Marcinkevičiūtės kūrinius, kurios gražia mintimi „Kūrybos lydimi, pasaulį puošiam“ pavadinau šią recenziją.
Galbūt lietuvių poezijoje per daug eksploatuojama Lietuvos, Tėvynės tema moksleivius verčia kartoti jau žinomus, girdėtus priesaikų, tvirtybės motyvus. Tai rimta tema, o patriotizmo jausmus išreikšti poetine kalba tikrai nelengva.
Antroji almanacho dalis „Kuriame pasaką“ – Prienų „Ąžuolo“ progimnazijoje subrandinto 5-10 klasių moksleivių pasakų konkurso aštuoniolika pasakų – 2013 m. jų autoriai rajono konkurse „Kuriame pasaką“ tapo nugalėtojais. Pasakų kūrėjai pasitelkė nežabotą fantazijos žaismą ir išradingumą, kurių padedami skleidžia bendražmogišką išmintį, teigia moralines vertybes. „Kol vaikai kuria pasakas, tėveliai gali būti ramūs: jų vaikų pasakose karaliauja Gerumas ir Teisingumas. Pačios svarbiausios pasakų pasaulio vertybės – gimtinė, šeima, draugystė, ištikimybė, dėkingumas, gamtos pojūtis...“ – skyriaus pratarmėje sako mokytoja Irena Drižilauskienė.
Daugelis pasakų yra alegorinės. Jose veikia gyvūnai, tačiau atpažįstame žmonių gyvenimą bei charakterius. Vienos negalėčiau išskirti – kiekviena jų kažkuo patraukia: humoro jausmu, įdomiu siužetu, vaizdinga kalba.
Filosofiškai nuteikia Silvijos Žolynaitės pasaka apie Mešką, kuriai nesiseka rasti draugų – ir gyvenime juk ne visiems viskas baigiasi laimingai. Nevaikiška išmintimi byloja Eglės Zujūtės Laputė ir Meškutė, supratusios, kad draugus suartina ne džiaugsmas, o ašaros. Joms antrina Justo Morkūno Šuo, įsitikinęs, kad ir mažas būdamas gali įveikti didžiausius sunkumus, reikia tik draugams susivienyti. O Erika Liniauskaitė pasakoje apie mergaitę Onutę įrodo: „Padėk kitiems, ir tau bus atlyginta“. Margarita Juodsnukytė paseka šiurpią haufišką pasaką apie Stebuklingąjį laivą. Smagu skaityti ir Robertos Čekavičiūtės pasaką apie du besivaidijančius senelius, kuriuos sutaikė stebuklingos žuvelės. Emilija Jankauskaitė paseka pamokančią pasaką „Žalčiai ir jų turtai“: Driežas paauklėjo tėvus žalčius, kurie buvo labai užsiėmę ir mažai dėmesio skyrė savo vaikams. Editos Juozaitytės pasakos veikėjas Tarakonas Juodelis buvo blogiukas, kol nepatyrė gerumo iš kitų („Netoli nuėjęs sutiko boružę, kuri jį pamaitino ir pagirdė. Elniavabalis panėšėjo, o kirmėlė pasiūlė pasisupt. Nuo lietaus pasislėpė kirstuko urvelyje. Visi, kuriuos sutiko, jam buvo geri. Juodelis stebėjosi, kad visai nenori muštis ar plūstis“) – tuomet ir pats Juodelis pasikeitė. O kokius stebuklus gali sukurti tėvų meilė, atkaklumas ir tikėjimas, mums įtikinamai papasakojo Emilija Biesevičiūtė pasakoje apie Drugelį Admirolą išbalusiais sparneliais. Poetiška Tomos Juodinskaitės pasaka apie Moterį Gintarę ir jos globojamas bitutes žavi žmogaus ir gamtos darna. Laura Charbakaitė ir Eimantas Vaičiūnas sukūrė subtilias pasakas apie pienės pūkelio nuotykius. Ievos Katkauskaitės pasaka „Pūkutė“ – apie pavydą: gėlei Pūkutei pavydi puikiosios bruknės ir spanguolės, kurių širdutės galų gale tapo ledinės. Nuotaikinga ir Austėjos Skrupskaitės pasakaitė apie spintoje viešpatavusią Netvarką, kuri galop virsta Tvarka. Bernadeta Klizaitė paseka smagią seno lygintuvo, Karolina Diškevičiūtė – seno samčio istoriją. Emilija Kustrina paporina žaismingą pasaką apie smaližių Meškutį Tutį. O Jovydas Juocevičius paseka „Laimingai nesibaigusią pasaką“, kurios Prienoniškių kaimo gyventojas Jurgelis „buvo bukas kaip bato aulas, be to, jis mėgo užduoti kvailiausius klausimus: „Kodėl šunys keturkojai?“, „Kodėl dangumi plaukia debesys?“, „Kodėl kurmiai gyvena po žeme?“, galop suranda merginą Jūratę, kuri už jo išteka… Deja, netrukus atėjo dėdė Maras ir visus išsivedė pas Petrą, prie vartų… Išties, juk prie tų vartų visi mes kada nors atsidursime.
Trečioje dalyje – Prienų „Žiburio“ gimnazijos organizuojamo Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklų 9–12 klasių mokiniųesė konkurso laureatų kūriniai. „Tikrai yra kalba, kur žodis pasitinka ir palydi“ – šiuos Just. Marcinkevičiaus žodžius patvirtina jaunųjų kalbininkų esė ir tiriamųjų kalbos darbų konkursas, skirtas kalbininkui Jonui Kazlauskui ir žodynininkui Antanui Lyberiui atminti. Konkursas išsiplėtė, jis apima ne tik Prienus bet ir visą Lietuvą“,– teigia Živilė Jurkšienė, „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, konkurso organizatorė.
Kiekvienas kūrinys šiame skyriuje vertas pagyrimo ir atidaus perskaitymo visiems, kalbantiems lietuviškai. Štai Giedrė Valentinaitė ir Vaiva Niūklytė esė „Kitokie namų darbai“ sugretino penkis angliškus frazeologizmus bei jų lietuviškus atitikmenis. Įdomiausia, kad ši užduotis, iš pradžių kėlusi nepasitenkinimą ir nuobodulį, pamažu įtraukė, tapo iššūkiu ir įdomiu kalbiniu žaidimu. Skaityti šį kūrinėlį irgi labai smagu.
Marijaus Giraičio esė „Kalbos ribos yra mano pasaulio ribos?“ pribloškia informatyvumu: „Filologų paskaičiuota, jog šių dienų išsilavinusio žmogaus vartojamų žodžių fondą sudaro 3–5 tūkst. žodžių, o supranta jie apie 15–18 tūkst. žodžių. Kristijonas Donelaitis „Metuose“ pavartojo 3 100 žodžių, Salomėja Nėris poezijoje – 7 200 žodžių, Šekspyro žodyną sudaro 15 000 žodžių, Puškino – 21 197 žodžiai, o Šota Rustavelis poemoje „Karžygys tigro kailyje“ sugebėjo pavartoti net 43 400 skirtingos reikšmės žodžių. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikta daugiau kaip 74 tūkst. žodžių.“
Labai prasmingai samprotauja Lukas Maciulevičius esė „Kalba – mūsų bendras ryšys?”: „Kas kitas, jei ne lietuvių kalba, skyrė mus nuo svetimšalių, pavyzdžiui, carinės Rusijos priespaudos metais? Kas gi kitas skiria mus nuo svetimų tautų šiandien, nuožmios globalizacijos laikais? Todėl kalba kartu dar yra ir ginklas, skydas, kuriuo, kai jau nebegali kitaip gintis, dengiasi tauta.“
Garbingą pavardę turintis Gytis Pikčilingis savo esė „Nuo čia pradėjau aš?“ svarsto, kur buvo jo pradžia, lietuviško žodžio šaknys, ir už gražią tartį dėkingas savo seneliui.
Akvilė Žemgulytės esė „Brendimo kančios“ prasmingai samprotauja apie paauglių ir jaunimo žargono vartojimo priežastis. Autorė pabrėžia, kad žmogus, kuris savo kalboje vartoja neįprastai daug rusiškų bei angliškų svetimybių, keiksmažodžių, yra dvasiškai skurdus, nebrandus. Be to, jis agresyvus ir amoralus.“ Tačiau moksleivė į tai žiūri tolerantiškai: „Išsilavinusiam žmogui, norinčiam geriau pažinti skirtingo amžiaus ar sluoksnių žmones, pravartu pažinti ir jų kalbos ypatumus. Mūsų gimtoji kalba yra ne tik labai graži, bet ir stipri. Lietuvių kalbos grožio nesugadins sulietuvintas žargonas. Atvirkščiai, tinkamai jį vartodami, tik pagyviname savo šnekamąją kalbą. Nereikia baimintis, kad jaunimas ją sudarkys.“
Neda Pogoželskaitė svarsto: „Niekas nepajustų įdomumo mokydamasis svetimos kalbos, noro išmokti kuo daugiau žodžių, jaudulio, kai kalbama su kitakalbiais. Jeigu žmonės kalbėtų viena kalba, būtų paprasta, bet ne itin įdomu gyventi.“ Autorė įtikinamai įrodo, kodėl būtina mokytis užsienio kalbų.
Andros Kerševičiūtės esė „Širdies kalba“ – tai poetinis himnas gimtajai lietuvių kalbai. Šį tekstą vertėtų įrėminti ir pakabinti kiekvienoje mokykloje. „Kalba – tai ne tik ištarti žodžiai, bet ir viskas, kas nebyliai šnibžda mumyse. Ji padeda mums orientuotis šiame painiame gyvenime, surasti išeitį, paprašyti pagalbos.“
Aušrinės Aleksaitės esė pavadinimas – žodynininko N. Grigo mintis: „Iš kalbos žymu tautos charakteris, galvojimo būdas“. Autorė svarsto, kaip pasikeitė žmonių komunikacija per šimtmetį – nuo knygnešių gadynės iki interneto atsiradimo. „Interneto svetainių beverčiai komentarai atskleidžia žemą vartotojų kultūros lygį. Skaitant komentarus, akį rėžia ne tik netaisyklingi žodžiai, trumpiniai, keiksmažodžiai, svetimybės, bet ir keistas požiūris į visuomenės įvykius, žinomus žmones. Žmogaus pasaulėžiūra turbūt tiksliausiai parodo, kaip asmuo vertina tėvynę, tautybę, kokios jo vertybės“, – teigia ji.
Būsimiems šių konkurso dalyviams linkėčiau būti nuoširdiems ir atviriems, nesistengti kažkam įtikti, išdrįsti tekste išsakyti savo mintis ar jausmus, nebijoti pasirodyti kitokiems, keistiems ar juokingiems. Būti sąžiningiems pirmiausia sau. Nesekti kitais, mėgstamais ar populiariais autoriais, nemėgdžioti jų. Atvirkščiai – iškelti sau tikslą, iššūkį – surasti savą žodį, frazę, eilutę – parašyti taip, kaip dar niekas neparašė. O svarbiausia – neišgyventi dėl kritikos. Niekas negali laisvam žmogui nurodinėti, kaip ir apie ką reikia ar nereikia rašyti. Tik patarti. Tačiau tobulėja tik tas, kas moka priimti kritiką. Teisinga, objektyvi, geranoriška kritika padeda pasitempti, tobulėti, eiti į priekį. Gyrimai ir liaupsės yra labai žalingi tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems rašytojams. Jie saldūs, skanūs, bet kenkia sveikatai. Tačiau geriausias kritikas sau turėtų būti pats kūrėjas. Kas gimė tavo kompiuterio ekrane ar baltame popieriaus lape – meno kūrinys ar padrikas minčių kratinys? Tai pirmiausia turi nuspręsti tu pats: daug kartų savo tekstą iš naujo skaitydamas. Ir kaskart jį tobulindamas: braukydamas, taisydamas... Sugebėti pažvelgti į tekstą iš šalies, tarsi į svetimą.
Baigdama almanacho apžvalgą noriu pasidžiaugti Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorės Daivos Čepeliauskienės pastangomis. Juk ši biblioteka vienintelė Lietuvoje kasmet leidžia moksleivių kūrybos almanachą. Ne veltui ji gavo lietuviškiausios šalies bibliotekos titulą. Pagyros žodžių nusipelno ir almanacho sudarytoja lietuvių kalbos mokytoja Vilija Juodsnukienė bei kiti pedagogai, paskatinę savo mokinius dalyvauti konkursuose. Žinoma, ne visi kuriantys moksleiviai taps gerais rašytojais, bet kultūringais, šviesiais žmonėmis ir puikiais skaitytojais – neabejotinai. Jie visai kitaip vertins ir kitų knygas – atidžiau, kritiškiau, įžvalgiau. Tokie konkursai ugdo kultūringą jaunimą, gelbsti moksleivius nuo neraštingumo ir dvasinio skurdo, skatina kūrybiškumą. O kūryba yra prasmingiausiai praleistas laikas. Kūrybinis rašymas padeda išmokti sklandžiai ir aiškiai reikšti mintis ir jausmus, lavina gimtosios kalbos vartojimo įgūdžius. Tai būtina kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Kuriantis žmogus realizuoja save. Kuriantis geriau pažįsta save ir kitus, išreiškia save kaip asmenybę. Tik kuriantis žmogus yra laisvas. Skatinti moksleivį kurti – tai skatinti tapti laisvu žmogumi.
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
Akimirkos iš knygos pristatymo.
|
|
|
