Biblioteka

 „Senatvė užpildyta, rami ir išmintinga? Niekai. Senatvė yra baimė ir tamsa. Ir tamsos baimė. Senatvė yra baikštus ėjimas pirmyn, besidairant atgal.“ (Andra Neiburga „Provincijos Euridikė“. - „Literatūra ir menas“, 2014, Nr. 35. - p. 39).  Ak, kaip visi bijom to žodžio ir to gyvenimo tarpsnio – senatvė! O koks tai gražus žodis – švelnus kaip šilkas, ataidėjęs iš lotynų kalbos „senex“. Gražus ir pats senatvės laikotarpis – pilnas džiaugsmo vaikais, vaikaičiais, dovanojantis daug laisvo laiko gėrėtis gamta, menu, turtinti sielą viso pasaulio knygų išmintimi. Tai tarsi „praregėjimo“ laikas – visą pasaulį tarsi pamatai iš tikrųjų – anksčiau – vaikystėj, jaunystėj  - tik galais pirštų čiuopei visą grožį, nebuvo laiko stabtelėti, gilintis, ką nors gerai suprasti ar giliau išgyventi. Ir štai tau dovanota senatvė – sidabrinis laikas!..  Tobulas tokios turtingos, mąslios, spalvingos senatvės paveikslas man yra mūsų mylimos poetės Stefos Juršienės vienuoliktoji knyga „Atsigrįžimai“ (2014 m.). Švelnaus kreminio šilko viršelis su rusvais krintančiais klevo lapais (viršelio dizainas Alberto Zujaus) kviečia glostyti tą knygelę ir kuo greičiau atsiversti. „Rožės tekėjimas“ – taip poetiškai pavadintas pirmasis skyrius – iš karto užmena mįslę. Tuoj atplaukia į atmintį R. M. Rilkės: „Rose, oh reiner Widerspruch, Lust, / Niemandes Schlaf zu sein unter soviel Lidern“. (Rože, skaistus prieštaravime, džiaugsme, / Būti niekieno miegu po šitiek vokų). Ar tai reiškia „uždusti“ nuo grožio?.. „Buvime, gimties  pažadintoji Rože, / esi man dovana, už kurią dėkoju“ (p. 7) – tai pirmosios knygos eilutės, iš karto mus įvedančios į dvasios „buvimo“, dvasios grožio pasaulį. Dėkingumas už gyvenimą kaip stebuklą, pamaldus susitaikymas su jo spygliais, audrom, pagundom ir apgaulėm – nutvieskia visą knygą skaisčiu ramybės spinduliu. Ramūs pasvarstymai, savojo „aš“ ieškojimai: „...kas gi aš esu - / gal arfa, kurią palies ranka Kūrėjo Gal netgi meilė ir tiesa kartu, / ieškojimas ir atrastis – kaip vienis? / Liūdžiu, ar džiūgauju, - nesuprantu!” (p. 8).  Tirti savo sielą padeda pažintis su viso pasaulio išmintimi. Nes „Žemėje po žodžiais veriasi pasaulis - / išmintytas, išgyventas ir patirtas“... Ir ta kitų išmintis siūlo tokį gyvenimo uždavinį: „...pasikliaujant amžinąja Gėrio saule.  - / Nesudegti tik, be ženklo neištirpti!” (p. 11). O tą uždavinį įvykdyti gali padėti tik dieviškos jėgos – meilės atradimas: „Nėra tikresnės žemėj atrastiems kitos / už visa regintįjį kantrų Meilės dievą (p. 16). Tikėjimas – ramybės, džiaugsmo dvasinės pusiausvyros pagrindas. Neįsivaizduojamas gyvenimas be tikėjimo amžinuoju teisingumu ir gailestingu atlaidumu: „Kaip Tavimi galiu aš netikėti, / Akimirkos ir amžinatvės dieve, / jei aukštą skliautą, spindesio nulietą, / ir gelmę Žemės dovanai atvėrei! / <…> / O Amžinasai teisingumo dieve, / atverki Atleidimui mano sielą!“ (p. 20).  Svarstoma ir laimės sąvoka: „Esi laimingas, jei kada mylėjai“ (V. Rudzinskas ). Šią tezę poetė papildo metaforiškai teigdama, kad turėjai būti ir mylimas: „Buvai giesmė kažkam akimirka lemties netikėčiausia... / Esi laimingas buvęs, įtikėjęs: / pasaulis taip sutvertas – viskas Meilei“ (p. 31). Šitas sonetas savo pakiliu grožiu tikrai vertas muzikos, dainos. Ne mažiau entuziastingas sonetas „Gyvybės medžio pavėsy“, teigiantis kitą susikurtą tiesą: „Kokia didžiai prasminga dovana likimo - / Tikėjimas, jog niekas niekur neišeina  / Gyvenimas – tai meilės slėpinio stebuklas (p. 32). Laimė – ne tik būti, tikėti amžinybe, bet ir dalintis savo patirtimi, širdies šiluma su kitais. „Laimė didėja, kai ja dalinies su kitais“ (Ž. De Lametri): „Žodį – glaudžiantį, guodžiantį – randi savyje, / drąsini juo, pakeli, remi ir sutaikai kainos Gerumas neturi – vien tiktai vertę” (p. 44). Antrajame skyriuje „Meilės laiko atmintinė“ randame dar vieną argumentą, kodėl senatvė yra brangus metas – tai pagilėjusi „grožio pajauta“. Daug giliau suvoki ir gamtos grožį („Mums šnabžda grožį lietūs ir pūga, / mįslių takai, vingiuojantys per dangų“), ir paveikslo prasmę („Stulbinančią jūros bangą ne sapne regiu, / paveiksle nutapytame M. K. Čiurlionio. / Baugi didybė perveria akim gelmių“), ir muzikos paslaptį („Kad sugrotų kiekvienoj sudiržusioj širdy Laiko klaidūs žingsniai – tolimi ir artimi (p. 54).  Ir pats didžiausias džiaugsmas – atrasti savy poezijos, kūrybos galią, pačiai tokią netikėtą: „Nesivyliau poezijos mūza. / Jos nelaukiau visai. Neprašiau, / Man reikėjo savin atsigrįžti / Troškimus iškalbėti ir aistrą, / išsiverkti po žodžių vilnim... / Ir atleisti galbūt dar ne kartą (p. 71). Ir dar begalinis džiaugsmas būti patenkintu tuo, ką tau likimas lėmė: „Nedaug manęs, ir man nereikia“ (K. Smoriginas) Nors vis mažiau manęs belieka, / bet, glausdama palaimos ranką, / jaučiuosiu laimei pažadėta!“ (p. 66). Ak, kad visi tai jaustumės!  Dar daug išminties, daug tiesų rasime ir trečiajame skyriuje „Neapgenėtos tiesos“. Čia tarsi dar įsakmiau kartojasi kvietimas džiaugtis gyvenimu, atrasti jame grožį, dvasios pilnatvę: „Kartokime sau: aš – žmogus laimingiausias, / lyg paukštis skrendu savo meile sparnuotas! (p. 113). Intelektualumo, samprotavimų, gyvenimo tiesų gausa šis vienuoliktasis rinkinys skiriasi iš ankstesniųjų. Bet, kas norės rasti indą savo liūdesiui ir atodūsiams išlieti, ras ir šiame rinkinyje graudžių eilėraščių: „Pamiršti ar atleisti?“, „Išėjimo pėdos“, „Ilgesio motyvas“, „Būk viltimi kantrus, o ilgesy“, „Nė šiaudo smilgos“. Ras skaitytojas ir išraiškingom metaforom nutapytų peizažų. Bet apskritai lyrinis „aš“ čia tarsi slopina gyvą, skaudų jausmą, kyla į ramybės aukštį arba neria į samprotavimų požemius, maskuojasi intelektualinėm, sunkokai suprantamom metaforom... Tad knygą neužtenka perskaityti vieną kartą. O ir išminties čia tiek daug sudėta, kad vienu skaitymu jos neišsemti. Poetė jau ištobulino sonetą. Lauktume ir linkėtume, kad dvyliktoje knygoje būtų išbandytos dar glaustesnės eilės, smulkesni lyrikos žanrai: dešimteiliai, aštuoneiliai, šešiaeiliai – vadinamos „tankos“, trieiliai – „haiku“.  Juk dar tokia sielos jaunystė!..

                                                                                                 Anarsija Adamonienė