Biblioteka

Jau devintą kartą prasideda akcija „Metų knygos rinkimai“. Skaitytojai  kviečiami išrinkti Metų knygas trijose kategorijose: suaugusiųjų, poezijos ir vaikų. Ekspertų komisijos iš viso atrinko penkiolika knygų, po penkias kiekvienoje kategorijoje. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2012 m. rugsėjo 1 dienos iki 2013 m. rugpjūčio 31 dienos. Suaugusiesiems siūlomos tokios prozos knygos: Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“, Aistės Kisarauskaitės „39 salto mortale“, Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“, Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“, Andriaus Tapino „Vilko valanda“ . Poezijos kategorijoje siūlomos šios knygos: Dainiaus Dirgėlos „Stebėtojo užrašai“, Valdo Gedgaudo „Stiprėjanti juoda“, Jono Kalinausko „Mano sodo vagis“, Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, Dovilės Zelčiūtės „Džuljetos suknelė“ . Vaikams pasiūlytos knygos: Tomo S. Butkaus „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“, Vitalijos Lapinos „Ar pažįsti Kiukį?“, Kęstučio Navako „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“, Antano Šimkaus „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“, Ingridos Vizbaraitės „Karžygiuko istorija“. Už labiausiai patikusią knygą visose trijose – vaikų, suaugusiųjų ir poezijos kategorijose galima balsuoti interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir www.lrt.lt; elektroniniu paštu: metuknyga@lrt.lt arba paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 413 kab. LT - 01504 Vilnius. Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2014 metų vasario mėnesį.

Akcijos organizatoriai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

 

 

 

 

Kuri iš Ekspertų komisijos pasiūlytų knygų bus išrinkta pačia geriausia: ar Dainiaus Dirgėlos „Stebėtojo užrašai“, Valdo Gedgaudo „Stiprėjanti juoda“ (2013m.), Jono Kalinausko „Mano sodo vagis“, Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, ar Dovilės Zelčiūtės „Džiuljetos suknelė“?  Pirmiausia atsiverskime V.Gedgaudo knygą „Stiprėjanti juoda“- jis, vienintelis iš mirusiųjų, grumiasi su keturiais gyvaisiais. Knygos anotacijoje skaitome: „Žinomo poeto ir teartro kritiko Valdo Gedgaudo naujų eilėraščių knyga parengta spaudai paties poeto, bet išleista jau po ankstyvos jo mirties. Respublikinėje spaudoje poetas debiutavo 1987 m. Studijuodamas Vilniaus universitete, 1991 m. jis subūrė poetų grupę „Svetimi“, kuri 1994 m. išleido savo kūrybos antologiją tuo pačiu pavadinimu. 1994 m. skaitytoją pasiekė jo pirmoji knyga „Kapsulė“. Vėliau buvo išleisti dar trys poezijos rinkiniai: „Vakaras be žiburio“ (1998 m.), „Kario šešėlis“ (2009 m.) ir „Olando kepurė“ (2011 m.). Poeto vaizduojamas pasaulis sklidinas žeidžiančių prieštaravimų. Jo lyrinis herojus pasmerktas pralaimėti, bet pralaimi jis ramiai ir stojiškai ištirpdydamas savo sielą kunkuliuojančiame chaose. „Literatūroje ir mene“ teigiama, kad šiame rinkinyje esama „...balansavimo tarp aklo troškimo gyventi ir savinaikos. Drastiškai pasitelkiant juodojo humoro strategijas, interpretuojami mitai ir pasakos, ardomos kultūrinės klišės, tad net saulėlydis čia yra „pūlingo moliūgo spalvos“...  Šių apibūdinimų suintriguoti, pasidomėkime, kokiame pasaulyje gyvena „stiprėjančią juodą“ jaučiantis V.Gedgaudo lyrinis „aš“... Taip gražiai, kone kaligrafiškai išrašyti skyrių pavadinimai: „Vėjas vakarų“, „Stotys“, „Autoportretas su kaukole“, „Ėmimas dangun“, „Vėlių takas“, „Vėjas šiaurės“ – liudytų apie gražią, šviesią ir atvirą lyrinio „aš“ sielą. Bet pavadinimų prasmė kelia šiurpstantį nerimą dėl pasirinkimo vaizduoti savo lyrinį „aš“, su kaukole, besiblaškantį tarp vakarų ir šiaurės vėjų, žengiantį „vėlių taku“ – į dangų... Skaitydami atrandame lyg ir skylantį, lyg ir besilydantįpoetinį pasaulį: jauki, tiesa, kiek pilkoka kasdieninė realybė keistu būdu virsta tarsi transcendentiniu dvasinių išgyvenimų, metaforom išpuoštu paveikslu. „Vėjas vakarų“ atpučia vaikystės ir jaunystės, praleistos „prie marių ovalo“, atsiminimus. Toks konkretus „ant upės kranto“ užkurtas laužas „iš senų kirvapenčių / nubrizgusių virvių“. Bet veiksmas keistas ir nerealus: „pelenus į iškirstas / eketes pilsim / kol ledonešio ilgesio / gniaužiama upė / palengva atsileis“ „ir medžiai pritvinks / balto spengsmo“. Toks realus vaikų išsiskaičiavimas „pirmais antrais“, pasibaigęs tyla, išsviedžia į keistą būseną: „klausysim, kaip gęsta / sausio trimitai tarytum kažką šalto / ir tolimo / taip ir neatpažinto / būtume sningant / palaidoję“ (p. 8). Toks buitinis, „kulinarinis“ vaizdelis eilėraštyje „Didysis ketvirtadienis“: „Šaldytuve buvo likę / koldūnų / ant keptuvės su svogūnais / ir kečupu pasispirginom“. Bet kas atsitiko, kad valgant ne susitaikoma, o „kruvinai prasidraskoma“ „mintinai iškaltų / išdavysčių liturgiją“? (p. 9). Taip netikėtai iš jaukios buities nužengiama į skaudžią kalčių kupiną būtį?..  Eilėraščiai – mįslės. Apie ką ta „Skalbėja“, kuri žvelgia „plačiai užmerkus akis“, / „su drumstom marių putom / aptaškyta vaikystės lėle / suskirdusiose rankose“? Gal nereikia spėlioti, tik gėrėtis ta poetine akvareline tapyba: „laikykis laikykis / po apversto kranto / žalsvuojančia valtimi“ (p. 11). Poeto vaikystė su „mėlynais balandžio sparnais“ kupina prieštaringiausių norų: tai skristi į šiaurę, tai gulėti ant kranto „šalia iškruvinto savo jėgos aitvaro“... (p. 17).
Ir pirmajame skyriuje pasigirsta mirties motyvas – „Mirties slapyvardžiai“. Nejaukiai mąstoma apie laiką, „kai pasidarysi baltesnis už sniegą kai miške snyguriuojant prasilenksi / su jaunu, į sūnus tau tinkančiu tėvu“... Visus persekiojantis klausimas: „Kur būsi tuomet?“ Bet spėliojimai keisti – metaforiški: „prie medžio kamieno prigludęs, / ant sidabrinio paaukštinimo, / išpažintas, nurimęs, / užkaltas maldų lentomis, / su Kristaus pėdom liepsnose“ (p. 18)? „Vėjo vakarų pasaulis ir šiurpokai mįslingas, ir intensyviai poetiškas, kiekviena detale kviečiantis stebėtis, gėrėtis. „Traškiam atminties avietyne“, „erdvėjančiuose atminties stalčiukuose“ (p. 21) surandama šviesių, romantiško peizažo fone jaunystės fotografijų, didelio jausmo, intymios artumos su kita užuominų – kad ir eilėraštyje „Valdovių endšpilis“: „Iš abiejų pusių jau griaudė./ Nuleidę galvas žalsvo dangaus / krepšyje žvelgėme į tamsų / pavasario vandenį. Mėsingus / signalinių geltonžiedžių lelijų / strypus tartum ištrėkštus iš dugno Tarmiškus / antinėlius dūzgenančius pakrančių / sąžalynuose“. Romantinės audros fone toks metaforiškai „šventas“ suartėjimo aktas: „Ir suklaupėm. / Ir nusikryžiavom. / Ir meldėme pirmojo sniego“ (p. 19). Lyrinis „aš“ mato save „Virš marių ovalo, / debesio antakio juosvo, / švelnaus vėjo kutenamo, / kopagūbrio apgamo tokį pilną vilties , regis, galintį viską“...(p. 24). Bet paskutiniame šio skyriaus eilėraštyje tarsi atsisveikinama su savo jau dabar kritikuojama, save patį apvylusia jaunyste: „toks keistas, pokvailis, juokingas turseni ir baimė ta pati, tik dar nuožmesnė, kai / sutikt save ir nepažįstamu balsu / ištart nuartą laiką, nuakėtą kelią / ir vėlei priverstas“ (p. 28). Antrasis skyrius „Stotys“ – galbūt tolimesnių dvasinių ieškojimų ir su jais susijusių kančių atspindžiai, įvardyti „Kryžiaus kelio“ stacijų pavadinimais. Tai trumputės miniatiūros, kupinos ir drastiškų, ir poetiškų detalių. Koks angelas budi lyrinio „aš“ dvasios sargyboje? „Sumautas angelas su maudymosi kepuraite trimitų be, bet vakarėjant budi“ (p. 33) „tuštumoje, pilnoje „saulėtų motinos dienų / ir melsvo besibaigiančių žibuoklių vėjo“ (p. 33)... Autoportretas čia panėšėja tai į Kristų, nešantį savo kryžių, tai į savižudį, kuris „kuris „rymojo, virvę kanapinę / užnėręs ant raukšlėto sprando / ir ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krūtinės glaudė“ (p. 37). Liūdna užuomina apie artimųjų susvetimėjimą stotyje „Guodžia verkiančias moteris“: „Tu ja tikėjai! / Ir ji tavim! / Ar ne šaltoka judviem / nuo žvarbstančiųjų paskutinio geismo freskų rūsčio?“ (p. 38). Drastiškos detalės vis mįslingesnės Stotys „Miršta ant kryžiaus“: „Tas angelas su kaina ant peties brangus bjaurybė – nei žymės, / kad būtų kada nors bent kiek kur nors skrajojęs“... (p. 42). Negi tai autoportretas? Kiek autoironijos!.. Gal kiek suprantamesnis bus „Autoportretas su kaukole“ trečiajame skyriuje? Deja, ir čia „autoportretas“ ne skaidresnis, piešiamas desakralizuotų mitų tarsi parodijomis. Antai „Eglės žalčių karalienės“ mito drastišku „išpreparavimu“ gal atskleidžiama dažna mūsų laikų šeimos tragedija, kai Žilvinas „išgėręs priekaištaudavo / buvęs apgautas apmulkintas ir vis iš tos meilės / to beprotiško noro būti kartu“(p. 49)... O dukra Drebulė išdavė tėvą „be kokios ten prievartos , už trupinį grimo, skaistalo lašą / išklojo viską įkaušusiems šizoafektiniams dėdėms pakęst negalėjo / ošimo jūros / kriauklių ir motinos / žalčių / žuvų ir gintaro“ (p. 50)...
Išties įdomi mito preparacija su labai liūdna potekste ir aliuzija į mūsų tikrovę... Ir Solveigos, ir Edipo mitai panašiai „apverčiami“: Solveiga – princesė, pavirstanti glebia varle, nesilaikanti santuokoje pažadėto „atsidavimo, nusižeminimo, nuolankumo“ (p. 51). Edipas – „pusamžis nervingas niekšas / patinęs toks, su maišeliu gerontologiniu / sakytumei gal kiek sutrikęs ir kažko apsėstas“. Jis niekuo nestebina „čia pavyzdinių šmikių šiaurėje“... – toks „tėvyninis Edipas bankrutuojančiuose Tėbuos“ (p. 53). Šiame skyriuje randame ne vien drastišką autoportretą, bet ir kitų poetų įdomiomis metaforomis nutapytus paveikslus, nelengvai atpažįstamus pro poetinį kodą, gana atsainiai apibūdinamus. Poeto Romo Daugirdo liudijimu, Valdas Gedgaudas nesižavėjo autoritetais, žiūrėjo į juos „atsainiai“. Save laikė „lietuvių poetu“, nors buvo diplomuotas kompozitorius. Tie drastiški autoportretai ir atsainūs portretai atsirado gal tuo „tuščiu laikotarpiu tarp antrojo („Vakaras be žiburio“) ir trečiojo („Kario šešėlis“) rinkinio, apie kurį poetas prisipažino plunksnos broliui: „Klaikiai sunkus metas buvo Toks buvau užsispazmavęs, išsikastravęs, išsidraskęs Toks vargas buvo apėmęs, tokia prieblanda. Tamsiai gyvenau. Kaip išsikruvinęs kurmis. Dar prisidėjo asmeninės dramos ir bėdos viskas krito iš rankų, atrodė, nieko nebesugebu, negaliu ir negalėsiu“ (p. 150).
Kitokio pobūdžio eilėraštis „Priešo žemėj“. Tai tarsi metaforiška „Pilėnų“ operos recenzija, kritikuojanti mūsų blunkantį, bevaisį patriotizmą, kurio neatgaivina „dulkėto baritono“ „iškilniai detonuojanti, nukošianti, žaliom rūtom apkaišyta Ūdrio arija“ (p. 69)... Visai kontrastiškos nuotaikos ciklas ar skyrelis, pažymėtas skaitmeniu „13“. Tai Vilniaus panorama nuo Katedros šv.Elenos ir Gedimino paminklų ligi melsvos šaligatvio balutės. Kiek čia netikėtų spalvų ir atspalvių, kiek architektūrinės gracijos! „...smaragdinis gęstančios popietės blyksnis artėjančių sūtemų šuorais įsodrina prie arkikatedros šonkaulio / vėjo dygsniais prisiūtą / šventaragio eleną, / virpančiu vakaro kryžiumi / vilniaus dangun įrakintą“ (p. 78)... Viskas čia nepaprasta: „apšiurusi žuvėdra pilkšvai baltu protokoliniu kostiumėliu“ ir „pusžalsvis vandens paviršius / silpna, švelnia pomirtine šviesa“ (p. 79)... Pilnas mirusios istorinės praeities liūdnų atspalvių Vilnius visom išgalėm veržiasi į gyvenimą, gyvasties džiaugsmą: „melsvoj šaligatvio balutėj / tarp šviesgelsvių nuorūkų / turškiasi tamsrudis / sveikatingas mauduolis“ (p. 81)... Buitis „alkanėjančioj šiaurės jeruzalėj“ nėra lengva. Norisi „nusikąsti tą siūlą, / ant kurio šitiek metų kabojai“ (p. 82). Bet „iš keisto molio mūs širdžių ten būta, / gal ne visai gracingai iškočiotų / atrodė, dar ne vakaras, neskauda...“ (p. 82). Buitis išsilydo į būtį – skaidrėjančią, gal amžiną – be pradžios ir pabaigos? Gal amžinas ir tas Vilnius – „tarsi šulinio dugne / toks stingdančiai vaiskus, / tamsos tylos ir balto vėjo pilnas / šalta grėsminga upė / operinis mėnuo / įjuodęs sniegas ir numėlstantys paminklai“...(p. 83). Gal amžinas ir poetas, taip giliai išjaučiantis gyvenimą – tikras gyvasties „rojus“, gelbėtojas, pats nenumaldomai dreifuojantis į mirtį „mėnulio traukinių žymėtojas“ (p. 83)?..
„Ėmimas dangun“ – tai gal tas dreifavimas į mirtį? Labai sunkūs suprasti eilėraščiai – niūrių juodų metaforų laivai plaukia turbūt per Santariškių ligoninės buitį, kaip galima spėti iš detalių. „ Ir tie koridoriai... tie kambariai... / dvidešimt penktas, dvidešimt devintas“(p. 91) „Visi jie ten nedrąsiai pravėrę / tvarstomąsias skaistyklų duris, / juokingai taip / stengias padrasint / vienas kitą“ (p. 90)... Originalus „autoportretas be ąselių“, kai „palengva tampi panašus / į senų sąvaržėlių prikritusį padūmavusio stiklo grafiną / dulkėtoj palėpės lentynoj“(p. 98)...
Lyrinio „aš“ gyvastis, „įsmukusi į šitą gilų miestą,“ žalia, pilkšva, geltona – neišsilsėjus, švogždžianti, sukritus gležna, šilta, bejėgiška, gleivėta į šiltesnius kraštus – krantus saulėtus nespėjus, neišskridus“ (p. 99). Labai turi klausyti močiutės raudos – tarsi prakeiksmo: „Kad tu raudotumei ir negalėtum nusišluostyt ašarų! / Kad tu skaudėtum ir nebūtų kas nužudo! / atžagariai derėtas, / bergždžia šaknia sukąstas plėštam rudenėly, / girelėj dugno“ (p. 97). Nesuprantama, niūri rauda! Bet visai suprantamai ilgesio ir meilės žemės gyvybei kupinas eilėraštis „Post mortem“: „Ar ten irgi būva ruduo, / obuoliai tokie pat ar toks pat ten dangus iki mėlynumo raudono ar ten ir klevai tokie pat / besilošiantys upėn ar ten tiltas toks pat po kuriuo / mano siela sudrėkus / neįsidega lūžta degtukas / ir alkaną tamsą drebia naktis“ (p. 104). Amžinybės ar nebūties paukštis „Savo sparnų plunksnomis tave jis pridengs pražystant lineliams kai nurautas pajuodęs / ant temstančio molo krešėsi“ (p. 106)... Toks paskutinis mirusiojo autoportreto štrichas – poetiškas, lyriškas, iš liūdniausios raudos atskambėjęs... Po tokio „sunkiasvorio“ „Ėmimo dangun“ lyg lengvesnis „Vėlių takas“ iš miniatiūrų, pažymėtų Zodiako ženklais. Čia tarsi jau po mirties sutinkami mirę artimieji. Štai „Žuvų“ miniatiūroje „Tamstelėjusio sidabro spalvos / vakaras miesto centre. / Prie pašto“ sutinkamos „mylimos dėdinos tetos / išeiginiais senoviškais paltais / šilkinėm skarutėm / karakulinėm kepurėm / sako lyg teisintųs: / mes taip seniai mirusios / šitaip skubėjom... (p. 111) – toks jaukus, šiltas ir graudus mirusiųjų pasisveikinimas. Bet neįmanoma įspėti, kokią mirusiąją sutinka lyrinis „aš“ „Mergelėje“. Ji „tiesia lazurito / pakabuką blausiam / sidabro apsode / žydro vėjo spalvos / švytinčius auskarus / klausdama – ar gražu - / aš taip sunkiai sergu – atsakau - / aš sergu - - - “ (p. 114) Taigi tik vėlių takelyje lyrinis „aš“ nusako savo realią būseną – rarsi gyvas būdamas neturėjo kam pasiguosti. Miniatiūroje „Liūtas“ nusilenkiama turbūt kino kūrėjams – liko tik „išėjusių balsai ir žirklės ir žirklės paliktos / ant seno montažinės stalo nesuskaitmeninamų praeičių lizdynas“ (p. 117).
Artimai neįspėjamai draugei – „mano gęstančių mėnesių sesei“ skirta „Vandenio“ miniatiūra. Ji lyriniam aš – „lyg rėktų gyva / lyg nebūtų numirus / šioj pasakų mėsmalėj...“ (p. 119).
„Dvyniuose“ – pajūrio peizažas „Tartum prieš iškeliaujant / mėnulio plūduras po tilto vienatve / ir lėtas vingis kranto“ ir „sapniška kopagūbrio mergaitė“ ir „truputis lėto merdėjimo...“ (p. 120). Ak, tikrai nebūtina žinoti, apie ką šis eilėraštis! Gražu, skaidru, liūdna, ir tiek! Kieno tas kaip iš gipso nulipdytas paveikslas „Svarstyklėse“, „Kybo po sunkiom narkozių snaigėm. / Vidutinio amžiaus. / Kūnas gelsvas. / Nesustingęs dar. / Dar minkštas. / Galvą jai išplaukit / sako jis. / Kur suleido tų / kur reikia vaistų. / Bet šiek tiek daugiau / nei reikia. / Angelas reanimacinis“ (p. 121). Vaiduokliškas „Gyvatnešis“ – ne Zodiako ženklas. Tai senovinis lietuvių mitologinis įvaizdis – kokį žvaigždyną jis žymi? „Dvi figūrėlės kranto linkyje. Laduto lingo“ Kieno tai „figūrėlės“? Motinos ir sūnaus? Ir mirties – kritimo būsena: „Išnirti. Išsinert. Išneršti. Įsižodint. Krenti. Spartėji. Tolstantis laduto lingo. / Lengva ir nerami linago dykuma“(p. 123)... Įspūdinga, šalta ir baugu!.. O kas gi paskutiniam skyriuje „Vėjas šiaurės“? Tai gal patys meistriškiausi eilėraščiai – dramos, užkoduotos įspūdingiausiomis metaforomis. Reikia skaityti daug kartų su dvigubu atidumu, kad pajustum galbūt meilės dramą eilėraščiuose „Nueinančios faktūros“, „Akrostikas Jūratei“, „Viduržiemis“, „Prie dviejų pušų“. R.Daugirdas teigia, kad „ženklią vietą poeto kūryboje užėmė meilės lyrika. Meilė jam – beveik vienintelis inkaras šioje ašarų pakalnėje. Tiesa, labai trapus. Gal todėl šie tekstai persmelkti laikinumo. Autorius pasiekė tragišką įtaigą, bet neapsinuogino“ (p. 152). Taigi matome lyrinį „aš“ tokį konkretų kasdieniškai paprastą (puiki paveikslo tapyba): „gelsvoje telefono būdelėj / nesujungtas, prarytas / čekosloviškais batais ilgu vilnoniu plačiu / atminties megztiniu / aplietas tirštėjančio sparčiai / sutemų oranžado“ Tik du veiksmažodžiai, tiksliau, dalyviai „nesujungtas, prarytas“ – aliuzija į tą giliai slepiamą dramą po „penkrubline dangaus spalva“ (p. 127)... Konkreti poetinio vyksmo erdvė – „Jonų šventų pastoliai“ – ir konkretus laikas – dažniausiai „sutema / ūgli, žvarboka, baltanytė“ – tarsi „įrėmina“ ir „nuskausmina“ tą netobulų santykių dramą, kai „šermeninga džiuljeta“ taip skaudžiai likimo ir giminaičių atskirta nuo Romeo: „ėtrioj tamsoj kurtus romeo juokas“ (p. 128). Dramą gilina ir „vargas tėvynėje“. „Laimės namuos nepatyrė, nes jos nebuvo tėvynėj“ (A.Mickevičius „Konradas Valenrodas“). „Viduržiemis“ – tai ne tik gamtos, bet mūsų dabartinės socialinės buities paveikslas. Lyrinio „aš“ pasipasakojimas: „Ir taip kiekvieną dieną kopėme į kalną“ – irgi turi turbūt dvejopą prasmę – ir į sniego kalniuką, nuo kurio „ant plasmasinių seilinukų / tamsių jeruzalių liūdni berniukai pasišokinėdami čiuožė“, ir į savo būties kalną. Bet buvo „užvakarykščių senių besmegenių nepiktai apstumdytas o šunys – šunys Viešpaties į mūsų nugaras alsuodami pėdas godžiai breigeliškai uodė / mums spūdinant namo / praaušusių batvinių srėbti nuspurdėt / suaižinčioje negandingų pabaigų tėvynėj“ (p. 129)... Eilėraščio pabaiga, kaip ir teigė R.Daugirdas, - „knyptelėjimas amžinybėn“ ar „metafizinis komentaras“. Ypač reikšmingas vienas žodis „negandingų“. Tuoj atskamba S. Nėries posmas: „Iš negandingų vakarų, audrų, perkūnijų prikrauti, / lingavo debesų laivai...“(eilėr.Lietuvai) Taigi sunkią, keleriopą prasmę V. Gedgaudo eilėraščiuose įgyja kartais tik vienas žodis!
Detaliausios analizės verti visi šio skyriaus eilėraščiai – išraiškingi buities ir būties paveikslai, intensyviai spalvingi peizažai. Ak, kokia spalvų puokštė mažoj gamtos miniatiūroj: „Aštriai violetinis / baltais pakraščiais / salsvo migdolinio / gedulo atspalvio / antino posparnis / ant rusvo upės emalio / žalsvą mergelių rugpjūtį“ (p. 132). Poetui spalva turi ir kvapą, ir nuotaiką, ir muziką. Galėjo būti tapytojas...
Bet jau negalime sau leisti tokios prabangos – nagrinėti kiekvieną vaizdą. Tad pažvelkime tik į eilėraštį „Alkanėjančiu profiliu“, kuris yra tarsi epitafija – savo gyvenimo paskyrimas tėvynei: „Kaip ir mano vaikystei / bumbsint kamuoliu kaip ir mano jaunystei / vidurnaktį po vidurnakčio kaip ir mano viduramžiams / be nuskausminamųjų kaip ir mano mirčiai / virš sušiauštų Kuršmarių tau – žalio vandens dvasia / tau – rugpjūčio žydinti dilgėle / tau – iš uosto nasrų sunkiai drimbanti / amžinai alkanų / nužydėjusios šiaurės / žuvėdrų tėvyne“ (p. 143)... Po tokio skausmingo atsisveikinimo su savo gyvenimu ir dilgėlėmis žydinčia tėvyne – koks ramus, oriu susitaikymu dvelkiantis paskutinio eilėraščio „Stiprėjanti juoda“ paskutinis peizažas: „...virš parko / pernakt sužydusių Kalvarijų / dreifavo milžiniška pilnatis / geltona spurdanti / su vos įžiūrimais / šviežiai išsprogusio gegužio patamsėjimais / tarytum nieko niekada / daugiau čia ir nebūtų buvę / tik šitas vakaras pavasaris / švelnus mistralis / šiaurės mnemosinės / smulkiais klevų žiedeliais / užsnigtas karys“ (p. 148).
Kaip gerai, kad su mūsų mintimis pasaulis nepasibaigs! Bus tiek pat grožio ir gyvybės spurdėjimo. Gal tai ir įkvepia mintį apie amžiną gyvenimą ir prisikėlimą...
Manyčiau, kad šią poezijos knygą išrinksime pačia geriausia iš visų pateiktųjų dėl aukšto profesinio meistriškumo, gilaus būties apmąstymo, sodrių tapybinių vaizdų, kuriamų subtiliomis, išraiškingomis metaforomis, dėl viso rinkinio apgalvotos kompozicijos. Visa knyga – tarsi metaforom sueiliuotas viso gyvenimo romanas – labai santūrus, vyriškai orus, gelmiškas.
Daugelis eilėraščių – išbaigtos dvasinių ieškojimų dramos. Manyčiau, kad jas pasirinks dainuoti (o gal jau dainuoja) gitaromis grojantys mūsų bardai.
Anarsija Adamonienė