Biblioteka

Bernotai – pirmas sustojimas, išsiruošus aplankyti vietas, kuriomis dar taip neseniai vaikščiojo didysis poetas. Rudenėjantis rytas būrelį Maironio poezijos gerbėjų iš Prienų Mačiulių sodyboje pasitinka šiek tiek apniukusiu dangumi ir švelnia dar vasariška šiluma. Vos išlipus iš autobuso, žvilgsnį patraukia giliose lygumose paskendusi, baltomis langinėmis švytinti sena troba. Einame takučiu link jos, kur įkurtas Maironio muziejus. Žvalgantis aplink, akis užkliūva už poeto laikais sodintų aukštyn besiveržiančių eglių, jų fone rymo kryžius, toliau – kaip sustingę laiko sargybiniai, sugulę seni pamatų akmenys, ledainė, klėtis... Ir dangus... Susiliejantis su plačiomis pievomis. Bandai aprėpti, sugerti vaizdus ir pagalvoji: čia galėjo gimti poeto eilėraštin suguldyti žodžiai: „Noris apimti visą pasaulį, / Noris mylėti dievą aukščiausi, / Noris pasiekti amžiną grožį!../ Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“ (Vasaros naktys).
Pasivaikštome po Maironio tėvų sodybą. Toliau takelis veda pats – prie šaltinio. Neįprasta miestiečio ausiai tyla ir ramybė, rodos, kyla apsamanojusiais akmeniniais laiptais, apgaubia, smelkiasi į mintis. Klausaisi šios tylos ir atrodo, kad smengi į praeitį – lyg ir žinomą, bet nepažįstamą, o iš atminties kyla seniai seniai skaitytas eilėraštis: „Praeities gilų miegą, kas pažadint galėtų? / Kas jos dvasią atspėtų? Kas įkvėptų gyvybę? / Kas suprasti pajėgtų tamsią amžių tolybę? / Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?“ (Praeitis).
Takelis pro šaltinį bėga toliau. Prisiglaudžia prie Luknės upelio, perbėga tiltelį. Ten – ąžuoliukų alėja, koplytstulpiai. Takelis peršoka per Sandravos upelį ir atveria dar vieną erdvę: čia tarp senų ąžuolų kadaise buvo sodyba, kurioje prieš 150 m. gimė Mačiulių Jonukas. Ir nors sodyboje gausu senų tvirtų medžių, net ir jų paunksmėje jautiesi neaprėpiamoje su dangumi susiliejančioje erdvėje. Čia paprasti, visiems žinomi poeto žodžiai „Graži tu mano brangi tėvyne,/ šalis kur miega kapuos didvyriai“ (Lietuva brangi), įgauna materialų pavidalą ir veda prie didžiulio, lyg praeities milžinams atsigerti, tvirtu akmeniniu rentiniu apkabinto šulinio.
Toliau – vieškelis, kuriuo mažasis Jonukas tikriausiai bėgiojo susipažinti su gimtosiomis apylinkėmis. Vieškelis pirmyn veda ir mus, o patirti įspūdžiai skamba eilėraščio posmu: „Tiktai išsiręšiu, tiktai atsikvėpsiu / Oro grynesnio plačiau, / Visą žmoniją meile apglėbsiu, / Ją pamylėsiu skaisčiau.“ (Slenka debesys pilkos).
Kiek daug skaityta apie poeto vaikystę, jaunystės metus, apie gimtuosius namus ir Dubysos apylinkes, takus takelius, kuriais vaikščiojo poetas. Tačiau tik čia pabuvęs supranti, kur kiekvieno posmo pradžia. Antanas Miškis eilėraštyje Maironiui „Prisiminimai“ rašo: „Dabar, sau tariau, suprantu / Žemelę šią pilką su moliu / Ir žinau, kas prie šiųjų krantų / Jį traukė iš tolo namolei. / Kur buvau, kur ėjau, važiavau, / Dangaus neužklydau jaukesnio – / man stokojo šio kampo žavaus, / Kaip duonos nedidelio kąsnio“.
Tęsiame kelionę ir skaitome V. Zaborskaitės knygą „Maironis“. Joje, pasakodama apie studijų seminarijoje metus, autorė rašo: „/.../dainų, juoko, klegesio ir disputų būdavo pilni Bernotai. /.../ Reikia manyti, kad jaunuoliai aplankydavo ir T. Daugirdą, žinomą archeologą ir etnografą, kurio senienų muziejus Plemborgo dvare, netoli Ariogalos, tuo metu buvo plačiai pagarsėjęs. Pasiekdavo gal ir garsiuosius D. Poškos „Baublius“. Baublių link sukame ir mes. Įdomu, ar ir šiandien, kaip prieš 200 metų, vėjas jo giliose drevėse baubte baubia?
Atvykę į senąjį Bijotų dvarą, aplankome Smetonos laikų mokyklos pastate įsikūrusią biblioteką, apžiūrime pagarbiai senuosiuose baubliuose saugomus eksponatus, pasigrožime sutvarkytu parku, pasidžiaugiame, kad yra kas Lietuvoj į gera keičiasi, vadinasi, yra vilties, kad „Drąsiai, aukštai iškils balsai, / Išauš kita gadynė! / Užgims darbai, / Nušvis laikai, / Atgims jauna tėvynė“ (Užtrauksme naują giesmę). Ir vėl į kelionę – skubame į Palangą. Jaučiamės taip, lyg ir mus būtų apėmusi „Aistra keliauti po Lietuvą! Valdė ji poetą!“ (A. Ruseckaitė. Šešėlis JMM)
Palanga pasitinka giliai žydru dangumi, švelniai glostančiu vėjeliu – visai kaip perskaitome A. Ruseckaitės „Šešėlis JMM“: „Ši vasara Palangoje graži, nugairinta šviesių vėjų, tačiau ypač triukšminga, daugybė bičiulių, nesibaigiančių bendravimo valandų. Dabar trečiojo dešimtmečio vidurys. Poetas dar sveikas, tvirtas, linksmas, visur dalyvauja, kas kviečia įdomiai praleisti laiką, o ir pats ką nors sugalvoja. Kurorte jis tarsi nusiima nuo savęs darbo metų sunkenybę, nusiplėšia oficialumo šydą, viską nerūpestingai įmeta į jūros bangas, užsimiršta...“. Ir mes – skubame į pajūrį, nardiname akis į jūros platybę, semiame rieškučiomis vasarošiltį Baltijos vandenį, pripratiname save prie gaivios vandens vėsumos ir, kaip A. Ruseckaitės knygoj, „nerūpestingai“ įmetame save „į jūros bangas“.
Atsigaivinę, pakrante patraukiame link Birutės kalno. Žvilgsnis norom nenorom tarp sutinkamų poilsiautojų viliasi užmatyti didingą figūrą šviesiu apsiaustu, šiaudine skrybėle: ramus bangų ošimas bando įteigti sąmonei (ir tai beveik pavyksta), kad nėra laiko, nėra ateities ir praeities, „Tik jūra visada šniokščianti, nuolat besidaužanti į krantą, netelpanti savyje, kaip ir poeto širdis – iškankinta, sielvartinga, nerandanti atilsio“ (A. Ruseckaitė).
Štai ir Birutės kalno papėdė. Kopiame aukštyn. O ten – „Išsisupus plačiai vakarų vilnimi, / Man krūtinę užliek savo šalta banga/ Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, / taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!“ (Nuo Birutės kalno). Žvelgiant pro pušų šakas į dangun besiveržiančią jūrą, norisi dar ir dar kartą kartoti šiuos žodžius, sakyti juos choru, noris taip padeklamuoti, kad garsas nuvilnytų pušų viršūnėmis į Baltiją ir paskęstų joje...
Leidžiamės žemyn lyg atlikę kokią šventą pareigą, lyg apsivalę, lyg atidavę pagarbos duoklę didžiajam poetui, o „Pavasario balsų“ tomelį užverčiame lyg maldaknygę po mišių – nurimę, susitaikę, linkėdami vienas kitam gero...
Į autobusą susirenkame šiek tiek pavargę, bet pakilios nuotaikos. Įspūdžiai dar tik gulasi galvoje, dar labai neapčiuopiami. Autobusui išvažiavus į greitkelį, vedantį mus link namų, dar kartą pabandome vienu dviem žodžiais apibūdinti tai, kokios asociacijos mums kyla galvoje, išgirdus „Maironis“. Šį pratimą jau atlikome ryte. Tada Maironis mums buvo tautos dainius, patriotas, talentas, tautos dvasia, kunigas, šviesulys, „Lietuva bangi“, Dubysa, Birutė, lietuviškas žodis, didysis klasikas, poezijos ąžuolas. O dabar?
Kiekvienas tyliai, susikaupę parašome, kas pirmiausiai galvon ateina. Tada skaitome: šulinys su svirtimi, šaltinis, upelis, kryžius, ąžuolas, kelionė....
Lyg ir tas pats tautos dainius poetas Maironis, bet lyg ir kitas... artimesnis, gyvesnis. Atgaiva protui ir sielai.
Grįžtame sutemus. Lipdami iš autobuso dalinamės įspūdžiais, planuojame, kur dar galėtų nuvesti mus „Aistra keliauti po Lietuvą“, nes taip smagu atrasti, iš naujo pažinti net ir tai, ką galvojai gerai žinąs.
Daug kelionės akimirkų sustabdyta fotografijose. Jos susirikiuos fotografijų parodoje, kuri rudenį bus eksponuojama Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, apkeliaus bibliotekas rajono miesteliuose ir kaimuose. Pažintis su šia paroda, pasidalinimas kelionėje patirtais įspūdžiais, bus puiki proga kitaip pažvelgti į poeto gyvenimą ir kūrybą: jaunuomenei – geriau pažinti ir suvokti šios iškilios asmenybės reikšmę lietuvių literatūros ir kultūros istorijai, vyresniajai kartai – iš naujo pažvelgti į gerai žinomą poetą, su kurio eilėmis užaugta, subręsta, mokytasi mylėti tėvynę.