|
METŲ KNYGOS RINKIMAI |
SKAITYTOJAI RENKA IR RECENZUOJA 2011 METŲ „PENKETUKO“ KNYGAS
http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/
AKMENUOTAS KELIAS Į PARNASĄ
„Jeigu jau ryžaisi joti į peklą
Jok ant gero arklio! (p. 151)
R.Granauskas
„Trys vienatvės“ (2011 m.) – naujausias vieno iš talentingiausių prozaikų, dramaturgų Romualdo Granausko (g. 1939 m.) kūrinys, pavadintas „novelių romanu“. Kada tokio žanro kūrinį skaitėme? Gal 1957-1969 m., kai buvo išleistas Juozo Baltušio novelių romanas „Parduotos vasaros“? R.Granausko, kaip ir J.Baltušio, romano pagrindas – paties rašytojo autobiografija, pateikta sodriame socialinio visuomeninio gyvenimo fone. Abu rašytojai – talentingi lietuviško žodžio meistrai, įdomūs pasakotojai, reljefingai vaizduojantys savo gyvenimo tikrovę – skirtingų laikotarpių ir iš skirtingų ideologinių pozicijų.
R.Granausko romanas – iš dešimties novelių. Pirmoji „Žiogo apsireiškimas“ ir paskutinioji „Trys vienatvės“ gražiai „įrėmina“ pasakojimą apie svarbiausius rašytojo gyvenimo ir kūrybinio brendimo etapus aštuoniose novelėse.
Pirmoji novelė – tarsi prologas, nusakantis romano genezę. Vieną gimtadienį – 2010-03-18 – jis sėdo užrašyti, kas „jau senokai plaukiojo po galvą“ <...> „akyse taip ryškiai pamačiau skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų. Jie pradėjo judėti <...> jie jau gyveno galvoje ir nežadėjo niekur iš jos kraustytis“. Taip rašytojas įsileidžia skaitytoją į savo kūrybos laboratoriją, parodo savo butą, rašomąjį stalą, net žiogą, kuris, „net pasilenkęs“ žiūri, ką rašytojas parašė. Taigi ir mes, skaitytojai, kaip tas žiogas, lenkiamės pažiūrėti, kokias „tris vienatves“ pavaizdavo autorius. Tačiau tos „vienatvės“ atsiskleis tik paskutinėje novelėje; suintriguoti turėsime perskaityti, kaip, kokiu keliu buvo nukeliauta iki „Trijų vienatvių“ – to mažo literatūrinio ir gal filosofinio šedevro.
O tas kelias tikrai akmenuotas – pokario Žemaitijos vaiko, talentingo jaunuolio grumtynės su skurdu, veržimasis į mokslą, meną, savo pašaukimo, gyvenimo prasmės ieškojimai, atsakomybės už savo poelgius ir kūrybą augimas...
Tai atsiverskime antrąją novelę „Teroristai“. Ir pavadinimas, ir pirmasis sakinys: „Aš buvau teroristas“- intriguojantys, kaip ir privaloma gerai novelei. R.Granauskas puikiai išstudijavęs žanro reikalavimus: intriga nuo pirmo iki paskutinio sakinio, sukrečiantis įvykis centre, pagrindinio veikėjo charakterio lūžis, ryškus vaizduojamos tikrovės fonas. Visa tai yra kiekvienoje meistriškai sumontuotoje novelėje. O šioje novelėje – vaikystės paveikslėlis, gyvi pokario vaikų paveikslai, tapomi vos viena kita detale (taupi detalė, vos vienas kitas portretuojamo veikėjo sakinys – dažnai žemaitiškas – irgi rašytojo meistriškumo įrodymas). Bet pirmiausia – fonas – „veiksmo aplinkybės“.Nuostabus, reljefingas detaliausias šiaip jau negražaus, niekuo neypatingo kaimo peizažas, bet taip nutapytas, kad, rodos, ten viską jau matei, išvaikščiojai ir tuo „žvyruotu vieškeliu, jungiančiu Skuodą su Kretinga, kuriuo, „reikia manyti, ne kartą ir ne du žygiavo paties Chodkevičiaus kariuomenė. Kas be ko, yra žygiavę ir švedai, ir prancūzai, ir vokiečiai, ir rusai“(p.12). Pabraidžiojai po didžiąsias Šauklių kaimo ganyklas, Nepuolės pelkėje atradai Nepuolės ir Aiškūno upelius, su vaikais ištyrinėjai visas apylinkes, suradai daugybę vokiškų ir rusiškų šovinių, granatų ir net bombą. Ak, kaip lauki, kada gi autorius „išsprogdins“ tą bombą. Bet jis perspėja, kad sprogimas bus tik kūrinio pabaigoje; o toliau, bandydamas skaitytojo kantrybę, pasakoja apie pokario tikrovę: kolūkių kūrimąsi, naują pašarų gaminimo būdą – siloso rauginimą, naujos mokyklos statybą. Toje silosui iškastoje duobėje vaikai pagaliau ir susprogdina bombą – ačiū Dievui – be žmonių aukų. Tik tardymai po įvykio, tik pažintis su tardytoju, pravarde „Per Bliuską“. Mat, tardydamas sučiuptą partizaną, klausdavo: „ar pats viską pasakysi, ar biškį tau dėsim per bliuską?.. Jau nebe partizaną, o kruviną mėsos gabalą paskui išnešdavo iš Per Bliuską pusrūsio“(p. 28). Štai ir viskas apie pokarį, partizanų kovas ir likimą, apie pokario vaikų „žaidimus“. Štai kaip lakoniškai – vienu kitu sakiniu, vienu įvykiu – atskleidžiama šiurpi, dramatiška tikrovė. Pasakojama lengvai, su humoru, tik pabaiga – rimtas atodūsis. Bombą sprogdinę vaikai: „Kastis ir Algis mirė vos tiktai sulaukę penkiasdešimties <...> Tik aš vienas tebesu paliktas gyventi, nes buvau kalčiausias“(p. 29). Kiekviena novelė baigiasi netikėtai (kaip ir turi būti meistriškam kūrinyje) – užuomina į autoriaus – pasakotojo dvasinę savijautą – kaltės jausmą, kuris padeda augti atsakomybei, žmoniškumui...
Trečioji novelė „Didysis Alis“ – jaunystės paveikslėlis, mokslas Mosėdžio vidurinėje mokykloje, gyvenimas kitame kaime – ne Šaukliuose, o Naikiuose, babūnės trobelytėje, ir pirmieji apsakymai, išspausdinti „Švyturio“ žirnale, ir grojimas smuiku...Bet kažkodėl – jokio pasididžiavimo, jokio didelio džiaugsmo pasakotojui tai neteikia – jo dėmesio centre – pusbrolio Alio pirmoji meilė ir likimas. Atitarnavęs raketų bazėj, Alius veda ne savo pirmąją meilę, o kitą merginą ir susilaukia neįgalaus vaikelio... Ar bereikia šiurpesnio pasakojimo, pasmerkiančio sovietinės okupacijos leteną, uždėtą ant Lietuvos jaunimo?..
Ketvirtoji novelė „Dekabristai“, sakyčiau,- kulminacija: čia sprendžiasi jaunuolio likimas: dramatiškas konfliktas su tėvu, nulėmęs „ateitį, o gal ir visą gyvenimą“. Jau būdamas paskutinėje Sedos vidurinės mokyklos klasėje, prieš pat abitūros egzaminus, išvaromas iš despotiško tėvo namų. Motina gyvena Mažeikiuose. Kaip išlaikyti tuos egzaminus, pas ką prisiglausti, kaip išsimaitinti? Skaitai virpėdamas iš įtampos ir užuojautos, ieškai su pasakotoju nakvynės.Dar vienas konfliktas su gaisrininku (prisiglaudęs nakčiai gaisrinėje, sumuša sukčiautoją kortomis ir „už chuliganizmą“ gauna penkiolika parų daboklės). Išmetamas iš gimnazijos...Iš beviltiškos padėties išgelbėti kultūros namų, kuriuose grodavo, vedėjas: įdarbina jaunuolį, sudaro sąlygas laikyti brandos egzaminus vakarinėje mokykloje...
Po dramatiškai įtemptos novelės „Katinų medžioklės ypatumai“ – tarsi atoslūgis. Pasakotojo likimas susiklostęs gana gražiai: dirba mokytoju Mosėdžio vidurinėje – dėsto rusų kalbą, vadovauja mokinių orkestrui, vedęs lituanistę, mokytojas su aukštuoju mokslu (kremtasi, kad pats taip ir neturi aukštojo mokslo diplomo). Viskas lyg ir gerai, jei ne sovietinės tikrovės idiotizmas, viršininkų, viršininkėlių lėbavimai ir paties noras išsiveržti iš kasdieninės rutinos. Pagrindinis novelės įvykis – anekdotinis „nusikaltusio katino šaudymas“. Jis turi simbolizuoti tos tarybinės provincijos tikrovės absurdiškumą.
Šaržuoti valdžios atstovų paveikslai. Tariamą pagrindinį komunistų kovotoją, apylinkės pirmininką demaskuoja jo melagingos kalbos apie „revoliucinį veikimą“ Smetonos laikais, narciziškas pūtimasis, girtavimas. Pagrindinis, jo nemokšiškumą atskleidžiantis sakinys: „Še tau!..Nugis taigis – še tau!..Fsio!..(p. 93).
R.Granauskas mėgsta savo herojus charakterizuoti vos vienu sakiniu. Štai „suvalkietį kolūkio pirmininko pavaduotoją charakterizuoja jo paties posakis: „Pabučiok silkei į odegą!..“(p. 92). Žmonės jį taip ir praminė „Pabučiok Silkei į Odegą“.
Prisijuokę skaitydami apie Mosėdžio tarybinį gyvenimą, novelėje „Reidas“ randame ne mažiau šmaikštų pasakojimą apie dar vieną sovietinei tikrovei būdingą akciją – policijos ir žurnalistų reidą gaudyti degtindarius.
Pasakotojas jau dirba nebe mokytoju, o Skuodo rajoninio laikraščio žurnalistu. „Skuodas – tai lyg koks Magadanas ar Vladivostokas Rusijoje“. Pateikęs tokią „definiciją“, autorius skuba „apginti“ rajono reputaciją: „Ir gyvenau, ir dirbau Skuode, bet nepastebėjau ten jokio užkampio. Atvirkščiai – ten viskas kaip ant delno. Jeigu ir yra Lietuvoj kokių gūdžių užkampių, tai tik pačiame Vilniuje, gūdesnių niekur ir nerasi“(p. 100).
Šioje novelėje ryškiai atskleidžiama dvasinė kūrėjo būsena: „...nesuvoktas, nesuprastas noras kažkur eiti, veržtis, siekti, veikti, kad tik nebebūtų taip, kaip užvakar ir vakar, kaip yra kiekvieną dieną <...>Tartum kažkur veržtumeis nuo savo paties ramios ateities, kurią anksčiau taip džiaugdamasis pasirinkai“(p. 102).
„Tai kas, kad jau buvau vedęs, kad jau buvo gimusi ir antroji duktė, bet juk tebebuvau dar visai jaunas, dar pilnas vilčių, norų, iliuzijų, troškimų, stipriai buvau pririštas prie dviejų savo aistrų, kurios, lyg kokios dvi virvės, plėšė mane į skirtingas puses. Paskui <...> viena virvė, kuri buvo vardu Muzika, kažkaip pati padilo ir nutrūko, tačiau antroji, vardu Rašymas, <...> nebepaleido visą likusį gyvenimą. Seniai ir nebebandau išsivaduoti“ (p. 101).
Pradeda jausti, kad žurnalistika neveda į kūrybinį tobulėjimą. Straipsnyje reikia rašyti ne tai, ką galvoji, o tai, ko reikia straipsnio užsakytojui. Štai, suradę „degtinės fabrikėlį“, gerai pavaišinti ir degtindarių apdovanoti, milicininkai nė negalvoja naikinti „bravoro“, pašaudo kieme ir girti bei laimingi važiuoja namo. O pasakotojas žurnalistas parašo laikraštyje: „Mūsų rajono milicija nelėtina kovos su degtindariais tempų. Penktadienį <...> sunaikintas dar vienas naminės fabrikėlis“(p. 113).
Supranta, kad žurnalisto darbas „joks ne kūrybinis“, „po dešimties metų redakcijoj priešais tave atsivers trys galimybės, trys šviesios perspektyvos: a)išdurnėti, b)prasigerti, c)padaryti karjerą“ (p. 104).
Dar vienas anekdotinis žurnalistų darbo įvykis – ieškoti darbo pirmūnų ir rašyti apie juos apybraižas (novelė „Darbo pirmūnas“)...
Bet užteks juoktis. Atsiverskime novelę „Tankų memuarai“. Kariškas pavadinimas kažkaip įdomiai asocijuojasi su pasakotojo pastangomis išleisti svajojamą pirmąją novelių knygą. Čia tenka daug manevruoti: „Pasirodo, knygos mašinraštį reikia nusiųsti į Rašytojų sąjungą konsultantui <...> paskui pati Rašytojų sąjunga rekomenduos leidyklai“ (p. 122)...
Rašytojai: J.Aputis, S.Geda, kritikas Ričardas Pakalniškis giria jo apsakymus, ragina nedelsti – parengti rankraštį spaudai. O kūrybos versmė vis labiau plukdo į platesnius vandenis: „...išsižiojau plačiai, norėdamas labai daug apžioti – rašiau „Jaučio aukojimą“ <...> Pirmos dalies pirmas variantas labai tiko prakuroms. Ne blogiau degė ir antras, ir trečias, ir penktas...“(p. 130). Štai ką reiškia „joti ant gero arklio“!.. Bet tą „jojimą“ nutraukė „politiniai įvykiai“. Kaip atsargos leitenantas gavo šaukimą į tankų manevrus – „Nejaugi nepataikiau gimti tokiu laiku, kad galėčiau nugyventi savo gyvenimą taikiai ir savo mirtim numirti?“(p. 131) – dejuoja pasakotojas, prisimindamas „šaltojo karo įvykius: Vengrijos sukilimą, Kubos įvykius, vos nevirtusius trečiuoju pasauliniu karu, „Prahos pavasarį“. Samprotauja, kad ir šie manevrai „ne tokie jau idiotiški“. „Kažkam reikėjo patikrinti, per kelias valandas galima tankų pulką iš Klaipėdos permesti prie Lenkijos sienų. Jeigu buvo Prahos pavasaris, kodėl negalėtų būti Varšuvos rudens?“(p. 146)...
Taip pasakotojas su tankų divizija atsiduria Karaliaučiaus srityje. Poligonas – gražiausioje, derlingiausioje pievoje: „Ot, juodžemio juodumas, ot, riebumas! Kam nebuvo gaila tokią žemę, tokį neužmatomą plotą paskirti tankų poligonui?“(p. 138)... Belieka tik keiktis ir pasigert, iš nevilties, „įklimpus“ į tokią sovietinę tvarką“. Taip ir atsitinka: pasakotojo tankas įklimpsta ir yra paliekamas su verkiančiu tankistu. Taip ir nesužinom, kaip jis išsikapanojo iš duobės, nes skaitytojas nuseka paskui pasakotoją, kuris su kitu tanko bendrakeleiviu latviu nuklampoja į kažkokią gyvenvietę ir ten dvi dienas girtauja, vaišinami draugiškų ruselių. Tik sąžinės veidrody vis mato „pievose įklimpusį tanką ir šalia vikšro sėdintį apsiverkusį uzbekiuką:
- Nizzia!.. Puška, pulemiot – nizzia!..“(p. 146).
Novelėje „Baltas triušis“ – rašytojo vargai leidžiant savo kūrinius. Pirmoji knygelė pagaliau išeina, jam siūloma parengti spaudai ir antrąją.
Autorius jau nebedirba redakcijoj – rizikuoja gyventi vien iš rašytojo darbo. Vaizdinga scena – antrosios knygos novelių svarstymas „Vagos“ leidykloje. Vyr.redaktorius K.Ambrazas „beidėjinius“ apsakymus siūlo išmesti. Tačiau autoriui atrodo, kad tie „beidėjiniai“ yra patys meniškiausi, ir nesutinka leisti „apipešioto“ rinkinio. Parsiveža namo. O pats išvažiuoja į Klaipėdos statybas, dirba betonuotoju. Po pusmečio išvažiuoja į Mažeikius – stato kompresorių gamyklą, gyvena pas motiną... „Tada – kokia laimė!”(p. 156) – gauna pasiūlymą dirbti Kauno „Nemuno“ žurnalo redakcijoje, tampa jaunųjų korespondentų konsultantu. Bet, niekur negaudamas buto, vėl turi keisti gyvenimą. Pagaliau su šeima atsiduria Vilniuje, prisiglaudžia Aklųjų draugijoj, miega ant pripučiamo čiužinio tarp bibliotekos lentynų... Bet jis atsivežė užbaigtą apysaką „Jaučio aukojimas“. Ji išspausdinama žurnale „Pergalė“. Apysakoje kalbama „apie žmogaus teisę būti laisvam, tikėti savo, o ne svetimais dievais, apie būtinybę priešintis svetimšaliams atėjūnams, kurie nori tavo dievus sutrypti, o tave patį parklupdyti priešais savuosius. Bet privalai gintis, privalai priešintis, net savo gyvybės kaina...“(p. 159-160). Draugai: J.Aputis, R.Šavelis, Petras Dirgėla – sveikina parašiusį ritminės prozos šedevrą, A.Zalatorius sako: „Nė pats nežinai, kokį kūrinį parašei“ (p. 160).
Jį išgiria Amerikos lietuvių rašytojai...Va, tada ir „pričiuožia balta „Volga“, ir atsiduria „laimingas“ rašytojas psichiatrinėje ligoninėje – „Vasaros 5“. Čia sutinka ir rašytoją Bronių Radzevičių, irgi išgirto romano „Priešaušrio vieškeliai“ autorių...Dispancerizuotas psichiatrinėj ligoninėj, „jau niekada neišvažiuosi į jokį užsienį, <...> nepadarysi jokių antitarybinių išsišokimų, pareiškimų...“(p. 168). Taip buvo susidorojama su daugeliu „besišakojančių“ rašytojų...
Po dviejų savaičių išleistam „pagydytam“ rašytojui belieka... Kas gi belieka? Pagerti su panašaus likimo draugais. Bet štai pagėrus jau ima rodytis haliucinacijos. Pasakotojas ir jo bičiulis sugėrovo vonioje, šiek tiek pagėrę, pamato baltą triušį ir supranta: gana gert, siaubas! Po kurio laiko sutikęs R.Šavelį, sako, kad jo vonioje jam ir P.Dirgėlai pasivaidenęs baltas triušis, matyt, toje psichiatrinėje ligoninėje bus juos nuodiję kokiais vaistais.
„Nu, durniai!.. Kaimynas iš tikrųjų tą rytą nupirko baltą triušį <...> o kol sukals kokią dėžę, patupdė į vonią! Nu, durniai!...(p. 172).
Tokiu „juoko pliūpsniu“ baigiasi ši dramatiškos įtampos kupina novelė.
Pagaliau atsiyrėme iki „Trijų vienatvių“ – novelės, kuri buvo rašoma aštuonis mėnesius. Nykus dabartinio kaimo peizažas Ar jis turėtų simbolizuoti dabartinę Lietuvą? Trys seni: Varnas, kuris tupi tuopos viršūnėje ir viską mato – jis tarsi tampa pagrindiniu veikėju, vertintoju. Jis mato seną „šeimininką“ Ulpį, kuris turi seną šunį Ulį ir nuolat barasi su kaimyne – su dviem lazdom vos bepaeinančia senute Ole. Varną šaukia Urkiu. Visų vardai panašūs, visi gyvena, tiksliau, trūnija savo vienatvėse, jeigu ir bendrauja – tai labai šiurkščiai: seniai koliojasi, šuo nuolat baramas, varnas stengiasi iš aplinkinių ką nors nugvelbti... Vienatvė nėra graži, nėra prasminga. Vienišas žmogus nėra geras – ar ne tai nori pasakyti autorius, vaizduodamas senatves – vienatves? Mirtis yra gražesnė už tokį buvimą. Ką reiškia Ulio mirties paveikslas? „Ulis buvo ištempęs grandinę per visą ilgį, o pats gulėjo ant pilvo, kojom tartum dar irdamasis į žemę, iš paskutiniųjų verždamasis tolyn nuo savo būdos į žvyrkelio pusę. Ant žvyrkelio jis niekada gyvenime nebuvo išbėgęs, bet visą laiką matė, kad šis tęsiasi tolyn ir tolyn, - nuo čia, nuo būdos, nuo viso jo neilgo gyvenimo“ (p. 190).
Galbūt šio vaizdo potekstė – raginimas veržtis iš savo būties uždarumo ir mums? Veržtis iš trūnijančios vienatvės į žmones, į tobulesnį bendravimą? Juk turtėjame, gerėjame, gražėjame tik dalindamiesi vieni su kitais išmintimi ir meile.
Man rodos, kad viso romano pagrindinę mintį būtų galima nusakyti Vacio Reimerio „Epitafijų“ žodžiais:
„Kai dvasios krizėj demonas prie kryžiaus kala žemę,
Vien – kad žmogus turtingas žmogumi – šventai tikiu...“
Kita mintis: koks nelengvas, skausmingas, kankinantis, bedžiaugsmis, kupinas nevilties duobių kūrėjo kelias į meno viršūnes, į meistriškumą, pripažinimą! Bet tai ir yra tikroji, prasmingoji būtis – kelias į žmones, į pasaulį, į amžiną buvimą – į tą „amžiną vieškelį, kuris tęsiasi tolyn ir tolyn“ – į ateitį...
Manyčiau, kad šis romanas – dar viena R.Granausko kūrybinė aukštuma, kaip „Jaučio aukojimas“, kaip „Duonos valgytojai“, kaip „Gyvenimas po klevu“ ir kiti kūriniai.
A.Adamonienė
2011-10-14
„Jeigu jau ryžaisi joti į peklą
Jok ant gero arklio! (p. 151)
R.Granauskas
„Trys vienatvės“ (2011 m.) – naujausias vieno iš talentingiausių prozaikų, dramaturgų Romualdo Granausko (g. 1939 m.) kūrinys, pavadintas „novelių romanu“. Kada tokio žanro kūrinį skaitėme? Gal 1957-1969 m., kai buvo išleistas Juozo Baltušio novelių romanas „Parduotos vasaros“? R.Granausko, kaip ir J.Baltušio, romano pagrindas – paties rašytojo autobiografija, pateikta sodriame socialinio visuomeninio gyvenimo fone. Abu rašytojai – talentingi lietuviško žodžio meistrai, įdomūs pasakotojai, reljefingai vaizduojantys savo gyvenimo tikrovę – skirtingų laikotarpių ir iš skirtingų ideologinių pozicijų.
R.Granausko romanas – iš dešimties novelių. Pirmoji „Žiogo apsireiškimas“ ir paskutinioji „Trys vienatvės“ gražiai „įrėmina“ pasakojimą apie svarbiausius rašytojo gyvenimo ir kūrybinio brendimo etapus aštuoniose novelėse.
Pirmoji novelė – tarsi prologas, nusakantis romano genezę. Vieną gimtadienį – 2010-03-18 – jis sėdo užrašyti, kas „jau senokai plaukiojo po galvą“ <...> „akyse taip ryškiai pamačiau skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų. Jie pradėjo judėti <...> jie jau gyveno galvoje ir nežadėjo niekur iš jos kraustytis“. Taip rašytojas įsileidžia skaitytoją į savo kūrybos laboratoriją, parodo savo butą, rašomąjį stalą, net žiogą, kuris, „net pasilenkęs“ žiūri, ką rašytojas parašė. Taigi ir mes, skaitytojai, kaip tas žiogas, lenkiamės pažiūrėti, kokias „tris vienatves“ pavaizdavo autorius. Tačiau tos „vienatvės“ atsiskleis tik paskutinėje novelėje; suintriguoti turėsime perskaityti, kaip, kokiu keliu buvo nukeliauta iki „Trijų vienatvių“ – to mažo literatūrinio ir gal filosofinio šedevro.
O tas kelias tikrai akmenuotas – pokario Žemaitijos vaiko, talentingo jaunuolio grumtynės su skurdu, veržimasis į mokslą, meną, savo pašaukimo, gyvenimo prasmės ieškojimai, atsakomybės už savo poelgius ir kūrybą augimas...
Tai atsiverskime antrąją novelę „Teroristai“. Ir pavadinimas, ir pirmasis sakinys: „Aš buvau teroristas“- intriguojantys, kaip ir privaloma gerai novelei. R.Granauskas puikiai išstudijavęs žanro reikalavimus: intriga nuo pirmo iki paskutinio sakinio, sukrečiantis įvykis centre, pagrindinio veikėjo charakterio lūžis, ryškus vaizduojamos tikrovės fonas. Visa tai yra kiekvienoje meistriškai sumontuotoje novelėje. O šioje novelėje – vaikystės paveikslėlis, gyvi pokario vaikų paveikslai, tapomi vos viena kita detale (taupi detalė, vos vienas kitas portretuojamo veikėjo sakinys – dažnai žemaitiškas – irgi rašytojo meistriškumo įrodymas). Bet pirmiausia – fonas – „veiksmo aplinkybės“.Nuostabus, reljefingas detaliausias šiaip jau negražaus, niekuo neypatingo kaimo peizažas, bet taip nutapytas, kad, rodos, ten viską jau matei, išvaikščiojai ir tuo „žvyruotu vieškeliu, jungiančiu Skuodą su Kretinga, kuriuo, „reikia manyti, ne kartą ir ne du žygiavo paties Chodkevičiaus kariuomenė. Kas be ko, yra žygiavę ir švedai, ir prancūzai, ir vokiečiai, ir rusai“(p.12). Pabraidžiojai po didžiąsias Šauklių kaimo ganyklas, Nepuolės pelkėje atradai Nepuolės ir Aiškūno upelius, su vaikais ištyrinėjai visas apylinkes, suradai daugybę vokiškų ir rusiškų šovinių, granatų ir net bombą. Ak, kaip lauki, kada gi autorius „išsprogdins“ tą bombą. Bet jis perspėja, kad sprogimas bus tik kūrinio pabaigoje; o toliau, bandydamas skaitytojo kantrybę, pasakoja apie pokario tikrovę: kolūkių kūrimąsi, naują pašarų gaminimo būdą – siloso rauginimą, naujos mokyklos statybą. Toje silosui iškastoje duobėje vaikai pagaliau ir susprogdina bombą – ačiū Dievui – be žmonių aukų. Tik tardymai po įvykio, tik pažintis su tardytoju, pravarde „Per Bliuską“. Mat, tardydamas sučiuptą partizaną, klausdavo: „ar pats viską pasakysi, ar biškį tau dėsim per bliuską?.. Jau nebe partizaną, o kruviną mėsos gabalą paskui išnešdavo iš Per Bliuską pusrūsio“(p. 28). Štai ir viskas apie pokarį, partizanų kovas ir likimą, apie pokario vaikų „žaidimus“. Štai kaip lakoniškai – vienu kitu sakiniu, vienu įvykiu – atskleidžiama šiurpi, dramatiška tikrovė. Pasakojama lengvai, su humoru, tik pabaiga – rimtas atodūsis. Bombą sprogdinę vaikai: „Kastis ir Algis mirė vos tiktai sulaukę penkiasdešimties <...> Tik aš vienas tebesu paliktas gyventi, nes buvau kalčiausias“(p. 29). Kiekviena novelė baigiasi netikėtai (kaip ir turi būti meistriškam kūrinyje) – užuomina į autoriaus – pasakotojo dvasinę savijautą – kaltės jausmą, kuris padeda augti atsakomybei, žmoniškumui...
Trečioji novelė „Didysis Alis“ – jaunystės paveikslėlis, mokslas Mosėdžio vidurinėje mokykloje, gyvenimas kitame kaime – ne Šaukliuose, o Naikiuose, babūnės trobelytėje, ir pirmieji apsakymai, išspausdinti „Švyturio“ žirnale, ir grojimas smuiku...Bet kažkodėl – jokio pasididžiavimo, jokio didelio džiaugsmo pasakotojui tai neteikia – jo dėmesio centre – pusbrolio Alio pirmoji meilė ir likimas. Atitarnavęs raketų bazėj, Alius veda ne savo pirmąją meilę, o kitą merginą ir susilaukia neįgalaus vaikelio... Ar bereikia šiurpesnio pasakojimo, pasmerkiančio sovietinės okupacijos leteną, uždėtą ant Lietuvos jaunimo?..
Ketvirtoji novelė „Dekabristai“, sakyčiau,- kulminacija: čia sprendžiasi jaunuolio likimas: dramatiškas konfliktas su tėvu, nulėmęs „ateitį, o gal ir visą gyvenimą“. Jau būdamas paskutinėje Sedos vidurinės mokyklos klasėje, prieš pat abitūros egzaminus, išvaromas iš despotiško tėvo namų. Motina gyvena Mažeikiuose. Kaip išlaikyti tuos egzaminus, pas ką prisiglausti, kaip išsimaitinti? Skaitai virpėdamas iš įtampos ir užuojautos, ieškai su pasakotoju nakvynės.Dar vienas konfliktas su gaisrininku (prisiglaudęs nakčiai gaisrinėje, sumuša sukčiautoją kortomis ir „už chuliganizmą“ gauna penkiolika parų daboklės). Išmetamas iš gimnazijos...Iš beviltiškos padėties išgelbėti kultūros namų, kuriuose grodavo, vedėjas: įdarbina jaunuolį, sudaro sąlygas laikyti brandos egzaminus vakarinėje mokykloje...
Po dramatiškai įtemptos novelės „Katinų medžioklės ypatumai“ – tarsi atoslūgis. Pasakotojo likimas susiklostęs gana gražiai: dirba mokytoju Mosėdžio vidurinėje – dėsto rusų kalbą, vadovauja mokinių orkestrui, vedęs lituanistę, mokytojas su aukštuoju mokslu (kremtasi, kad pats taip ir neturi aukštojo mokslo diplomo). Viskas lyg ir gerai, jei ne sovietinės tikrovės idiotizmas, viršininkų, viršininkėlių lėbavimai ir paties noras išsiveržti iš kasdieninės rutinos. Pagrindinis novelės įvykis – anekdotinis „nusikaltusio katino šaudymas“. Jis turi simbolizuoti tos tarybinės provincijos tikrovės absurdiškumą.
Šaržuoti valdžios atstovų paveikslai. Tariamą pagrindinį komunistų kovotoją, apylinkės pirmininką demaskuoja jo melagingos kalbos apie „revoliucinį veikimą“ Smetonos laikais, narciziškas pūtimasis, girtavimas. Pagrindinis, jo nemokšiškumą atskleidžiantis sakinys: „Še tau!..Nugis taigis – še tau!..Fsio!..(p. 93).
R.Granauskas mėgsta savo herojus charakterizuoti vos vienu sakiniu. Štai „suvalkietį kolūkio pirmininko pavaduotoją charakterizuoja jo paties posakis: „Pabučiok silkei į odegą!..“(p. 92). Žmonės jį taip ir praminė „Pabučiok Silkei į Odegą“.
Prisijuokę skaitydami apie Mosėdžio tarybinį gyvenimą, novelėje „Reidas“ randame ne mažiau šmaikštų pasakojimą apie dar vieną sovietinei tikrovei būdingą akciją – policijos ir žurnalistų reidą gaudyti degtindarius.
Pasakotojas jau dirba nebe mokytoju, o Skuodo rajoninio laikraščio žurnalistu. „Skuodas – tai lyg koks Magadanas ar Vladivostokas Rusijoje“. Pateikęs tokią „definiciją“, autorius skuba „apginti“ rajono reputaciją: „Ir gyvenau, ir dirbau Skuode, bet nepastebėjau ten jokio užkampio. Atvirkščiai – ten viskas kaip ant delno. Jeigu ir yra Lietuvoj kokių gūdžių užkampių, tai tik pačiame Vilniuje, gūdesnių niekur ir nerasi“(p. 100).
Šioje novelėje ryškiai atskleidžiama dvasinė kūrėjo būsena: „...nesuvoktas, nesuprastas noras kažkur eiti, veržtis, siekti, veikti, kad tik nebebūtų taip, kaip užvakar ir vakar, kaip yra kiekvieną dieną <...>Tartum kažkur veržtumeis nuo savo paties ramios ateities, kurią anksčiau taip džiaugdamasis pasirinkai“(p. 102).
„Tai kas, kad jau buvau vedęs, kad jau buvo gimusi ir antroji duktė, bet juk tebebuvau dar visai jaunas, dar pilnas vilčių, norų, iliuzijų, troškimų, stipriai buvau pririštas prie dviejų savo aistrų, kurios, lyg kokios dvi virvės, plėšė mane į skirtingas puses. Paskui <...> viena virvė, kuri buvo vardu Muzika, kažkaip pati padilo ir nutrūko, tačiau antroji, vardu Rašymas, <...> nebepaleido visą likusį gyvenimą. Seniai ir nebebandau išsivaduoti“ (p. 101).
Pradeda jausti, kad žurnalistika neveda į kūrybinį tobulėjimą. Straipsnyje reikia rašyti ne tai, ką galvoji, o tai, ko reikia straipsnio užsakytojui. Štai, suradę „degtinės fabrikėlį“, gerai pavaišinti ir degtindarių apdovanoti, milicininkai nė negalvoja naikinti „bravoro“, pašaudo kieme ir girti bei laimingi važiuoja namo. O pasakotojas žurnalistas parašo laikraštyje: „Mūsų rajono milicija nelėtina kovos su degtindariais tempų. Penktadienį <...> sunaikintas dar vienas naminės fabrikėlis“(p. 113).
Supranta, kad žurnalisto darbas „joks ne kūrybinis“, „po dešimties metų redakcijoj priešais tave atsivers trys galimybės, trys šviesios perspektyvos: a)išdurnėti, b)prasigerti, c)padaryti karjerą“ (p. 104).
Dar vienas anekdotinis žurnalistų darbo įvykis – ieškoti darbo pirmūnų ir rašyti apie juos apybraižas (novelė „Darbo pirmūnas“)...
Bet užteks juoktis. Atsiverskime novelę „Tankų memuarai“. Kariškas pavadinimas kažkaip įdomiai asocijuojasi su pasakotojo pastangomis išleisti svajojamą pirmąją novelių knygą. Čia tenka daug manevruoti: „Pasirodo, knygos mašinraštį reikia nusiųsti į Rašytojų sąjungą konsultantui <...> paskui pati Rašytojų sąjunga rekomenduos leidyklai“ (p. 122)...
Rašytojai: J.Aputis, S.Geda, kritikas Ričardas Pakalniškis giria jo apsakymus, ragina nedelsti – parengti rankraštį spaudai. O kūrybos versmė vis labiau plukdo į platesnius vandenis: „...išsižiojau plačiai, norėdamas labai daug apžioti – rašiau „Jaučio aukojimą“ <...> Pirmos dalies pirmas variantas labai tiko prakuroms. Ne blogiau degė ir antras, ir trečias, ir penktas...“(p. 130). Štai ką reiškia „joti ant gero arklio“!.. Bet tą „jojimą“ nutraukė „politiniai įvykiai“. Kaip atsargos leitenantas gavo šaukimą į tankų manevrus – „Nejaugi nepataikiau gimti tokiu laiku, kad galėčiau nugyventi savo gyvenimą taikiai ir savo mirtim numirti?“(p. 131) – dejuoja pasakotojas, prisimindamas „šaltojo karo įvykius: Vengrijos sukilimą, Kubos įvykius, vos nevirtusius trečiuoju pasauliniu karu, „Prahos pavasarį“. Samprotauja, kad ir šie manevrai „ne tokie jau idiotiški“. „Kažkam reikėjo patikrinti, per kelias valandas galima tankų pulką iš Klaipėdos permesti prie Lenkijos sienų. Jeigu buvo Prahos pavasaris, kodėl negalėtų būti Varšuvos rudens?“(p. 146)...
Taip pasakotojas su tankų divizija atsiduria Karaliaučiaus srityje. Poligonas – gražiausioje, derlingiausioje pievoje: „Ot, juodžemio juodumas, ot, riebumas! Kam nebuvo gaila tokią žemę, tokį neužmatomą plotą paskirti tankų poligonui?“(p. 138)... Belieka tik keiktis ir pasigert, iš nevilties, „įklimpus“ į tokią sovietinę tvarką“. Taip ir atsitinka: pasakotojo tankas įklimpsta ir yra paliekamas su verkiančiu tankistu. Taip ir nesužinom, kaip jis išsikapanojo iš duobės, nes skaitytojas nuseka paskui pasakotoją, kuris su kitu tanko bendrakeleiviu latviu nuklampoja į kažkokią gyvenvietę ir ten dvi dienas girtauja, vaišinami draugiškų ruselių. Tik sąžinės veidrody vis mato „pievose įklimpusį tanką ir šalia vikšro sėdintį apsiverkusį uzbekiuką:
- Nizzia!.. Puška, pulemiot – nizzia!..“(p. 146).
Novelėje „Baltas triušis“ – rašytojo vargai leidžiant savo kūrinius. Pirmoji knygelė pagaliau išeina, jam siūloma parengti spaudai ir antrąją.
Autorius jau nebedirba redakcijoj – rizikuoja gyventi vien iš rašytojo darbo. Vaizdinga scena – antrosios knygos novelių svarstymas „Vagos“ leidykloje. Vyr.redaktorius K.Ambrazas „beidėjinius“ apsakymus siūlo išmesti. Tačiau autoriui atrodo, kad tie „beidėjiniai“ yra patys meniškiausi, ir nesutinka leisti „apipešioto“ rinkinio. Parsiveža namo. O pats išvažiuoja į Klaipėdos statybas, dirba betonuotoju. Po pusmečio išvažiuoja į Mažeikius – stato kompresorių gamyklą, gyvena pas motiną... „Tada – kokia laimė!”(p. 156) – gauna pasiūlymą dirbti Kauno „Nemuno“ žurnalo redakcijoje, tampa jaunųjų korespondentų konsultantu. Bet, niekur negaudamas buto, vėl turi keisti gyvenimą. Pagaliau su šeima atsiduria Vilniuje, prisiglaudžia Aklųjų draugijoj, miega ant pripučiamo čiužinio tarp bibliotekos lentynų... Bet jis atsivežė užbaigtą apysaką „Jaučio aukojimas“. Ji išspausdinama žurnale „Pergalė“. Apysakoje kalbama „apie žmogaus teisę būti laisvam, tikėti savo, o ne svetimais dievais, apie būtinybę priešintis svetimšaliams atėjūnams, kurie nori tavo dievus sutrypti, o tave patį parklupdyti priešais savuosius. Bet privalai gintis, privalai priešintis, net savo gyvybės kaina...“(p. 159-160). Draugai: J.Aputis, R.Šavelis, Petras Dirgėla – sveikina parašiusį ritminės prozos šedevrą, A.Zalatorius sako: „Nė pats nežinai, kokį kūrinį parašei“ (p. 160).
Jį išgiria Amerikos lietuvių rašytojai...Va, tada ir „pričiuožia balta „Volga“, ir atsiduria „laimingas“ rašytojas psichiatrinėje ligoninėje – „Vasaros 5“. Čia sutinka ir rašytoją Bronių Radzevičių, irgi išgirto romano „Priešaušrio vieškeliai“ autorių...Dispancerizuotas psichiatrinėj ligoninėj, „jau niekada neišvažiuosi į jokį užsienį, <...> nepadarysi jokių antitarybinių išsišokimų, pareiškimų...“(p. 168). Taip buvo susidorojama su daugeliu „besišakojančių“ rašytojų...
Po dviejų savaičių išleistam „pagydytam“ rašytojui belieka... Kas gi belieka? Pagerti su panašaus likimo draugais. Bet štai pagėrus jau ima rodytis haliucinacijos. Pasakotojas ir jo bičiulis sugėrovo vonioje, šiek tiek pagėrę, pamato baltą triušį ir supranta: gana gert, siaubas! Po kurio laiko sutikęs R.Šavelį, sako, kad jo vonioje jam ir P.Dirgėlai pasivaidenęs baltas triušis, matyt, toje psichiatrinėje ligoninėje bus juos nuodiję kokiais vaistais.
„Nu, durniai!.. Kaimynas iš tikrųjų tą rytą nupirko baltą triušį <...> o kol sukals kokią dėžę, patupdė į vonią! Nu, durniai!...(p. 172).
Tokiu „juoko pliūpsniu“ baigiasi ši dramatiškos įtampos kupina novelė.
Pagaliau atsiyrėme iki „Trijų vienatvių“ – novelės, kuri buvo rašoma aštuonis mėnesius. Nykus dabartinio kaimo peizažas Ar jis turėtų simbolizuoti dabartinę Lietuvą? Trys seni: Varnas, kuris tupi tuopos viršūnėje ir viską mato – jis tarsi tampa pagrindiniu veikėju, vertintoju. Jis mato seną „šeimininką“ Ulpį, kuris turi seną šunį Ulį ir nuolat barasi su kaimyne – su dviem lazdom vos bepaeinančia senute Ole. Varną šaukia Urkiu. Visų vardai panašūs, visi gyvena, tiksliau, trūnija savo vienatvėse, jeigu ir bendrauja – tai labai šiurkščiai: seniai koliojasi, šuo nuolat baramas, varnas stengiasi iš aplinkinių ką nors nugvelbti... Vienatvė nėra graži, nėra prasminga. Vienišas žmogus nėra geras – ar ne tai nori pasakyti autorius, vaizduodamas senatves – vienatves? Mirtis yra gražesnė už tokį buvimą. Ką reiškia Ulio mirties paveikslas? „Ulis buvo ištempęs grandinę per visą ilgį, o pats gulėjo ant pilvo, kojom tartum dar irdamasis į žemę, iš paskutiniųjų verždamasis tolyn nuo savo būdos į žvyrkelio pusę. Ant žvyrkelio jis niekada gyvenime nebuvo išbėgęs, bet visą laiką matė, kad šis tęsiasi tolyn ir tolyn, - nuo čia, nuo būdos, nuo viso jo neilgo gyvenimo“ (p. 190).
Galbūt šio vaizdo potekstė – raginimas veržtis iš savo būties uždarumo ir mums? Veržtis iš trūnijančios vienatvės į žmones, į tobulesnį bendravimą? Juk turtėjame, gerėjame, gražėjame tik dalindamiesi vieni su kitais išmintimi ir meile.
Man rodos, kad viso romano pagrindinę mintį būtų galima nusakyti Vacio Reimerio „Epitafijų“ žodžiais:
„Kai dvasios krizėj demonas prie kryžiaus kala žemę,
Vien – kad žmogus turtingas žmogumi – šventai tikiu...“
Kita mintis: koks nelengvas, skausmingas, kankinantis, bedžiaugsmis, kupinas nevilties duobių kūrėjo kelias į meno viršūnes, į meistriškumą, pripažinimą! Bet tai ir yra tikroji, prasmingoji būtis – kelias į žmones, į pasaulį, į amžiną buvimą – į tą „amžiną vieškelį, kuris tęsiasi tolyn ir tolyn“ – į ateitį...
Manyčiau, kad šis romanas – dar viena R.Granausko kūrybinė aukštuma, kaip „Jaučio aukojimas“, kaip „Duonos valgytojai“, kaip „Gyvenimas po klevu“ ir kiti kūriniai.
A.Adamonienė
2011-10-14
ORIGINALUS ŠMAIKŠTUOLIS
Nacionalinės premijos laureatas Sigitas Parulskis (g. 1965m.), produktyvus romanistas, eseistas, poetas, dramaturgas, išleido naują esė knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“ (2011m.).
Kad jis – originalus šmaikštuolis – įrodė savo romanais: „Trys sekundės dangaus“, „Doriforė“, „Murmanti siena“, „Vėjas mano akys“, esė knygomis: „Nuogi drabužiai“, „Sraigė su beisbolo lazda“...
O štai naujausioje knygoje (viršelyje) atvirai prisistato: „...aš esu cinikas.Geriausiu atveju esu kinikas – nepatogios tiesos sakytojas“.
Knygą kuo greičiau atsiversti skatina ir ne mažiau šmaikšti anotacija: „Kafkiškai sukrečiančios ir absurdiškai komiškos istorijos, magiški nutikimai ir, regis, nusistovėjusių visuomenės kanonų bei trumputės mūsų egzistencijos negailestingi permąstymai. Stilius – žemasis, žemiškasis arba kasdienis“.
Tai kokie gi „egzistencijos“ dalykai permąstomi „trumpuose tekstuose“?
Daugelio tekstų leitmotyvas – mūsų lietuviškojo identiteto permąstymas. Skausminga mūsų šiandieninės tikrovės kritika: „Lietuviai iš paskutiniųjų stengiasi naikinti savo istoriją. Leidome Brazauskui pasistatyti medžioklės namelį, tokią dirbtinę šlykštynę šalia natūralios, šalia trapios katedros <...> O gal ir gerai, gal tai simboliška – Lietuva visą laiką turėjo šalia kokį nors kaimyną, kuris taikėsi ją užgožti, praryti, sutraiškyti. Tegul riogso, kad neužmirštume, nes su istorine atmintimi mums visuomet striuka“ (p. 41).
Kriticizmo emocija įsiūbuojama, pasipiktinimas lietuvio moraline degradacija išliejamas pakartojimais, vulgarizmais: „...mes vagiam ir vagiam, spjaudom ir spjaudom vieni ant kitų, kyšininkaujam ir pataikaujam, ir galo nematyti, ir nieko jau nematyti, kaip tai apgailėtina, kaip tai suknistai, šūdinai apgailėtina...“ (p. 56).
Su rūpesčiu kalbama apie mūsų galimybę išlikti pasaulyje, apie lietuvį emigracijoje: „Vieni užsienyje ieško lietuvių, pavyzdžiui, kur nors gatvėje išgirdę kalbant lietuviškai, puola sveikintis, teirautis, iš kur, kaip, kodėl, tarsi būtų negirdėję gimtosios kalbos penkiasdešimt metų. Kiti apsimeta, kad apskritai nemoka lietuviškai, bėga nuo bet kokio kontakto su tautiečiais. Nori ištirpti vietinėje aplinkoje, atsikratyti provincialumo dėmes, prakeikimo visą laiką būti neaiškiomis šiukšlėmis iš sovietijos sąvartyno“ (p. 57-58).
„Išlikimas – pats prasmingiausias buvimo šiame pasaulyje aspektas <...> Mūsų kunigai ir bažnyčios – tautinių dekoracijų dalis, toks sekmadienio ritualiukas. Truputį pravėdinsime dvasinius vidurius, paskui eisim paryt cepelinų“ (p. 59).
Pabuvojęs Izraelyje, autorius žavisi žydų įtemptu gyvenimu: „jie kas dieną sprendžia būties problemas, jie akistatoje su pačiais svarbiausiais klausimais – kas esu, kodėl, kur...“
Tuo tarpu mes, lietuviai, prarandame „išlikimo instinktą“. Esame „tingūs, nemąstantys, tik atsainiai vartojantys“. „Mėginame kabintis kalbos, istorijos, pasistatome juokingus istorinius muliažus – niekai. Viskas muilina <...> Politikai – kekšių turgus, kas daugiau duoda, su tuo ir gulasi. Žemės ūkis dar kažką augina, bet Lietuvoj šiais laikais auga tik skolos“ (p. 60)
Lietuvybės identiteto apmąstymai pamažu virsta politikos apmąstymais ir politikų kritika.
Paskutiniuose knygos tekstuose tas „politikavimas“ yra tiesmukas, atvirai reiškiamos konservatoriškos pažiūros, ir tai jau pabosta...
Kitas knygos leitmotyvas susijęs su dvasingumo, Dievo ir religijos apmąstymais. Nepaisant šmaikščių, kritiškų, netgi šokiruojančių Dievo apibūdinimų, ryškėja autoriaus „dievotumas“. Jis prisipažįsta vaikystėje buvęs uolus katalikas, ėjęs išpažinties ir Jėzų Kristų laikęs savo idealu. Esė „Dievas“ samprotauja: „Kas yra Dievas? Baimė? Taip, jis yra baimė. Nes jis yra mirtis. Jis yra alfa ir omega. Ir kartu galimybė turėti aukštesnio lygio pašnekovą. Tą, kurio akivaizdoje mūsų išdidumas apgailėtinas, o nusižeminimas nežeidžiantis ir nesukeliantis nevilties. Jis visada bus protingesnis už tave, nes jis yra tavo minčių savininkas <...> Galimybė turėti ką keikti, kai atsitinka nelaimė, galimybė turėti kam dėkoti už begalines gyvenimo malones“ (p. 82).
Neišvengiamai esė tekstuose išryškėja autoriaus dvasinio augimo kelias: pagarbūs, bet ne saldūs vaikystę lydėjusių artimųjų – motinos, tėvo, dėdžių – paveikslai, santykiai su draugais ir rašytojais. Ypač puikus esė apie Sigitą Gedą, kuris S.Parulskį laikė „savo sūnumi“, bendravo su juo iki mirties. Tekstą „Mes per ilgai gyvenam“ reikėtų įdėti į mokyklines chrestomatijas.
„Pasmerktojo myriop užrašai“ – tai kritiškas savo, o gal ir visų gerų rašytojų kūrybos įvertinimas: „Mokiau skaitytoją neprisirišti prie iliuzijų, tačiau ką dar turi skaitytojas, jeigu ne iliuziją? Kiekviena knyga išmušdavau jam iš po kojų patį svarbiausią, patį švenčiausią pagrindą – tikėjimą. Atimdavau viltį, o mainais neduodavau nieko išskyrus spengiančią tuštumą.“ (p. 177).
Beje, šios esė sąlyginumas, sąlyginis autoriaus dialogas su „Teisėju“ (savo sąžine?), kažkoks bauginantis ir beviltiškas: „Žmogus pasmerkiamas myriop vos tik gimęs“. Ir visa būtis yra tik kančia: „Vien jau tai, kad aš esu, gali būti kančios priežastimi <...> kelias kančiai įveikti tikrai egzistuoja. Aš jį radau...“(p. 178).
Ak, autorius nuolat galvoja apie mirtį. Tai esė „Vizitas pas Hipokratą“, „Mirtis“, „Savižudis ant tilto“. Bet gerai, kad mokama apie šį svarbiausią visų laukiantį siaubą ne tik mąstyti, bet ir makabriškai pasišaipyti.
Apskritai yra tekstų – klasikinių humoreskų, kaip antai: „Purvas“, „Visą kelią sėdėjau šalia numirėlio“, „Visi meta gert“, „Su mėšlo maišeliu per Lietuvą“, „Originalus lietuviškas kankinimo įrenginys“ ir daugelis kitų. Tačiau visos tos humoreskos turi ir gana rimtą – „egzistencinį“ pamušalą. Žavi S.Parulskio stiliuje ir asociacijų žaismas, ir poetiniai pasažai. Nors kartais poetiški tekstų pabaigos užraitymai lyg ir ne visai dera prie esė turinio. Ypač esė „Tarp kičo ir purvo“. Išmaišęs „kokteilį“ iš prisiminimų apie savo vaikystę, iš Brazausko likimo peripetijų, iš Zalcburgo įspūdžių, baigia sentimentaloku vaizdeliu: „Šįryt balkone radau drugelį sušlapusiais sparnais... Vos vos juda lyg prisiuostęs kokaino... Tarsi kažkieno pavargusi svajonė...Pametęs neštą žinią angelas...“(p. 234).
Šis vaizdelis niekaip nesiderina nei su vaikystės prisiminimais, nei su iškritikuotais komunistais, nei su Zalcburgo ir Vilniaus lyginimu. O gal jis atspindi autoriaus nuovargį, gal tai asociatyvus vaizdas, išreiškiantis atsisveikinimą su skaitytoju – juk knyga eina į pabaigą...
Iš tikrųjų gaila užversti tokią įdomią nors ir baugoku pavadinimu knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“.
Dar norisi pavartyti naują knygą, dar daug ką iš jos išsirašyti, kad ir sentenciją apie „naują knygą“, kuri „žada būsimą malonumą, intelektualinę ir emocinę avantiūrą“ (p. 138).
Negaliu iškęsti nepacitavusi ir kitų sentencijų: „Namai visur, kur sugebi pasiekti geriausią, aukščiausią žmogiškumo formą“(p. 64)..
„Mes vis kovojam, neturim laiko kūrybai, pramogoms, malonumams, vis grumiamės dėl išlikimo. Visa mūsų istorija tokia. Kada lietuviai galėjo kurti kaip visiškai nepriklausoma, savim pasitikinti tauta? <...> Vien save padrąsinančios arba savęs gailinčios citatos“(p. 64-65).
„Budi mumyse kažkas, šviečia, kartais gal vos vos žiba, kažkas, kas verčia vis iš naujo apmąstyti šio pasaulio grožį ir gėdą, išmintį ir siaubą. Gerumas, kantrumas, gailestingumas...“(p. 72)
Su šiais gražiais ir rimtais „originalaus šmaikštuolio“ visai ne ciniškais žodžiais ir pasilikime.
Anarsija Adamonienė
2011-10-11
Nacionalinės premijos laureatas Sigitas Parulskis (g. 1965m.), produktyvus romanistas, eseistas, poetas, dramaturgas, išleido naują esė knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“ (2011m.).
Kad jis – originalus šmaikštuolis – įrodė savo romanais: „Trys sekundės dangaus“, „Doriforė“, „Murmanti siena“, „Vėjas mano akys“, esė knygomis: „Nuogi drabužiai“, „Sraigė su beisbolo lazda“...
O štai naujausioje knygoje (viršelyje) atvirai prisistato: „...aš esu cinikas.Geriausiu atveju esu kinikas – nepatogios tiesos sakytojas“.
Knygą kuo greičiau atsiversti skatina ir ne mažiau šmaikšti anotacija: „Kafkiškai sukrečiančios ir absurdiškai komiškos istorijos, magiški nutikimai ir, regis, nusistovėjusių visuomenės kanonų bei trumputės mūsų egzistencijos negailestingi permąstymai. Stilius – žemasis, žemiškasis arba kasdienis“.
Tai kokie gi „egzistencijos“ dalykai permąstomi „trumpuose tekstuose“?
Daugelio tekstų leitmotyvas – mūsų lietuviškojo identiteto permąstymas. Skausminga mūsų šiandieninės tikrovės kritika: „Lietuviai iš paskutiniųjų stengiasi naikinti savo istoriją. Leidome Brazauskui pasistatyti medžioklės namelį, tokią dirbtinę šlykštynę šalia natūralios, šalia trapios katedros <...> O gal ir gerai, gal tai simboliška – Lietuva visą laiką turėjo šalia kokį nors kaimyną, kuris taikėsi ją užgožti, praryti, sutraiškyti. Tegul riogso, kad neužmirštume, nes su istorine atmintimi mums visuomet striuka“ (p. 41).
Kriticizmo emocija įsiūbuojama, pasipiktinimas lietuvio moraline degradacija išliejamas pakartojimais, vulgarizmais: „...mes vagiam ir vagiam, spjaudom ir spjaudom vieni ant kitų, kyšininkaujam ir pataikaujam, ir galo nematyti, ir nieko jau nematyti, kaip tai apgailėtina, kaip tai suknistai, šūdinai apgailėtina...“ (p. 56).
Su rūpesčiu kalbama apie mūsų galimybę išlikti pasaulyje, apie lietuvį emigracijoje: „Vieni užsienyje ieško lietuvių, pavyzdžiui, kur nors gatvėje išgirdę kalbant lietuviškai, puola sveikintis, teirautis, iš kur, kaip, kodėl, tarsi būtų negirdėję gimtosios kalbos penkiasdešimt metų. Kiti apsimeta, kad apskritai nemoka lietuviškai, bėga nuo bet kokio kontakto su tautiečiais. Nori ištirpti vietinėje aplinkoje, atsikratyti provincialumo dėmes, prakeikimo visą laiką būti neaiškiomis šiukšlėmis iš sovietijos sąvartyno“ (p. 57-58).
„Išlikimas – pats prasmingiausias buvimo šiame pasaulyje aspektas <...> Mūsų kunigai ir bažnyčios – tautinių dekoracijų dalis, toks sekmadienio ritualiukas. Truputį pravėdinsime dvasinius vidurius, paskui eisim paryt cepelinų“ (p. 59).
Pabuvojęs Izraelyje, autorius žavisi žydų įtemptu gyvenimu: „jie kas dieną sprendžia būties problemas, jie akistatoje su pačiais svarbiausiais klausimais – kas esu, kodėl, kur...“
Tuo tarpu mes, lietuviai, prarandame „išlikimo instinktą“. Esame „tingūs, nemąstantys, tik atsainiai vartojantys“. „Mėginame kabintis kalbos, istorijos, pasistatome juokingus istorinius muliažus – niekai. Viskas muilina <...> Politikai – kekšių turgus, kas daugiau duoda, su tuo ir gulasi. Žemės ūkis dar kažką augina, bet Lietuvoj šiais laikais auga tik skolos“ (p. 60)
Lietuvybės identiteto apmąstymai pamažu virsta politikos apmąstymais ir politikų kritika.
Paskutiniuose knygos tekstuose tas „politikavimas“ yra tiesmukas, atvirai reiškiamos konservatoriškos pažiūros, ir tai jau pabosta...
Kitas knygos leitmotyvas susijęs su dvasingumo, Dievo ir religijos apmąstymais. Nepaisant šmaikščių, kritiškų, netgi šokiruojančių Dievo apibūdinimų, ryškėja autoriaus „dievotumas“. Jis prisipažįsta vaikystėje buvęs uolus katalikas, ėjęs išpažinties ir Jėzų Kristų laikęs savo idealu. Esė „Dievas“ samprotauja: „Kas yra Dievas? Baimė? Taip, jis yra baimė. Nes jis yra mirtis. Jis yra alfa ir omega. Ir kartu galimybė turėti aukštesnio lygio pašnekovą. Tą, kurio akivaizdoje mūsų išdidumas apgailėtinas, o nusižeminimas nežeidžiantis ir nesukeliantis nevilties. Jis visada bus protingesnis už tave, nes jis yra tavo minčių savininkas <...> Galimybė turėti ką keikti, kai atsitinka nelaimė, galimybė turėti kam dėkoti už begalines gyvenimo malones“ (p. 82).
Neišvengiamai esė tekstuose išryškėja autoriaus dvasinio augimo kelias: pagarbūs, bet ne saldūs vaikystę lydėjusių artimųjų – motinos, tėvo, dėdžių – paveikslai, santykiai su draugais ir rašytojais. Ypač puikus esė apie Sigitą Gedą, kuris S.Parulskį laikė „savo sūnumi“, bendravo su juo iki mirties. Tekstą „Mes per ilgai gyvenam“ reikėtų įdėti į mokyklines chrestomatijas.
„Pasmerktojo myriop užrašai“ – tai kritiškas savo, o gal ir visų gerų rašytojų kūrybos įvertinimas: „Mokiau skaitytoją neprisirišti prie iliuzijų, tačiau ką dar turi skaitytojas, jeigu ne iliuziją? Kiekviena knyga išmušdavau jam iš po kojų patį svarbiausią, patį švenčiausią pagrindą – tikėjimą. Atimdavau viltį, o mainais neduodavau nieko išskyrus spengiančią tuštumą.“ (p. 177).
Beje, šios esė sąlyginumas, sąlyginis autoriaus dialogas su „Teisėju“ (savo sąžine?), kažkoks bauginantis ir beviltiškas: „Žmogus pasmerkiamas myriop vos tik gimęs“. Ir visa būtis yra tik kančia: „Vien jau tai, kad aš esu, gali būti kančios priežastimi <...> kelias kančiai įveikti tikrai egzistuoja. Aš jį radau...“(p. 178).
Ak, autorius nuolat galvoja apie mirtį. Tai esė „Vizitas pas Hipokratą“, „Mirtis“, „Savižudis ant tilto“. Bet gerai, kad mokama apie šį svarbiausią visų laukiantį siaubą ne tik mąstyti, bet ir makabriškai pasišaipyti.
Apskritai yra tekstų – klasikinių humoreskų, kaip antai: „Purvas“, „Visą kelią sėdėjau šalia numirėlio“, „Visi meta gert“, „Su mėšlo maišeliu per Lietuvą“, „Originalus lietuviškas kankinimo įrenginys“ ir daugelis kitų. Tačiau visos tos humoreskos turi ir gana rimtą – „egzistencinį“ pamušalą. Žavi S.Parulskio stiliuje ir asociacijų žaismas, ir poetiniai pasažai. Nors kartais poetiški tekstų pabaigos užraitymai lyg ir ne visai dera prie esė turinio. Ypač esė „Tarp kičo ir purvo“. Išmaišęs „kokteilį“ iš prisiminimų apie savo vaikystę, iš Brazausko likimo peripetijų, iš Zalcburgo įspūdžių, baigia sentimentaloku vaizdeliu: „Šįryt balkone radau drugelį sušlapusiais sparnais... Vos vos juda lyg prisiuostęs kokaino... Tarsi kažkieno pavargusi svajonė...Pametęs neštą žinią angelas...“(p. 234).
Šis vaizdelis niekaip nesiderina nei su vaikystės prisiminimais, nei su iškritikuotais komunistais, nei su Zalcburgo ir Vilniaus lyginimu. O gal jis atspindi autoriaus nuovargį, gal tai asociatyvus vaizdas, išreiškiantis atsisveikinimą su skaitytoju – juk knyga eina į pabaigą...
Iš tikrųjų gaila užversti tokią įdomią nors ir baugoku pavadinimu knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“.
Dar norisi pavartyti naują knygą, dar daug ką iš jos išsirašyti, kad ir sentenciją apie „naują knygą“, kuri „žada būsimą malonumą, intelektualinę ir emocinę avantiūrą“ (p. 138).
Negaliu iškęsti nepacitavusi ir kitų sentencijų: „Namai visur, kur sugebi pasiekti geriausią, aukščiausią žmogiškumo formą“(p. 64)..
„Mes vis kovojam, neturim laiko kūrybai, pramogoms, malonumams, vis grumiamės dėl išlikimo. Visa mūsų istorija tokia. Kada lietuviai galėjo kurti kaip visiškai nepriklausoma, savim pasitikinti tauta? <...> Vien save padrąsinančios arba savęs gailinčios citatos“(p. 64-65).
„Budi mumyse kažkas, šviečia, kartais gal vos vos žiba, kažkas, kas verčia vis iš naujo apmąstyti šio pasaulio grožį ir gėdą, išmintį ir siaubą. Gerumas, kantrumas, gailestingumas...“(p. 72)
Su šiais gražiais ir rimtais „originalaus šmaikštuolio“ visai ne ciniškais žodžiais ir pasilikime.
Anarsija Adamonienė
2011-10-11
ATSAINŪS TEKSTAI,
Parašyti tarsi nerūpestingai...
„Atsainus“, be galo kuklus, neryškus Alfonso Andriuškevičiaus (g. 1940 m.), nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato (2007 m.), knygos „Vėlyvieji tekstai“ (2010 m.) dizainas (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė); vos įskaitomi daviniai apie ankstesnes „poeto, eseisto, vertėjo, dailės kritiko“ knygas ir šios knygos poetiška anotacija. Iš šių smulkučių tekstų sužinome, kad „Vėlyvieji tekstai“ (2010 m.) – vienuoliktoji autoriaus knyga, o ankstesnės: „Grožis ir menas estetikoje 1918-1940“(1989m.); “33 eilėraščiai“(1994m.); „Lietuvių dailė: 1975-1995“(1997m.); „66 eilėraščiai“(1998m.); “72 lietuvių dailininkai – apie dailę (1998 m.); “Eilėraščiai” (2000 m.); „Lietuvių dailė 1996-2005“(2006 m.); „10 anglakalbių poetų“(2008 m.), „Rašymas dūmais“(2004 m.), „Priešpaskutiniai eilėraščiai“(2005 m.) – išties solidus kraitis, vertas didelės pagarbos.
Iš „Pratarmės“ sužinome, kad „Vėlyvieji tekstai“ sudaryti iš kūrinių, parašytų per „pastaruosius maždaug penkerius metus“. Vienuolika prozinių esė gražiai „apkabina“ originalios ir verstinės poezijos rankos – minimalistiniai autoriaus originalūs ir Rytų poezijos verstiniai eilėraščiai.
Autorius visiškai pasidavęs Rytų „haiku“ ir „tankos“ žanrų įtakai: tas pats minimalistinis piešinys, tie patys – alyvų, bijūnų, kitų gėlių ir gegužių – įvaizdžiai sako – šiuose eilėraščiuose „pasirutuliojo tasai tokios tarsi kosminės erdvės jausmas <...> Gal kas panorės drauge su manimi pažvelgti į pasaulį iš atokumo?“(p. 10).
O anotacijoje literatūrologas L. Jonušys teigia, kad šioje poezijoje „gamtos, metų laikų permainos, kartais tik menkiausi virptelėjimai tarpsta įtaigiai nutapytoje žmogaus sielos virpesių erdvėje“, Gi eseistė G.Radvilavičiūtė konstatuoja, kad „A.Andriuškevičiaus eseistika ir poezija turi dvilypį poveikį – tie kūriniai ir persmelkia, ir yra šifruojami intelektu. Toks unikalumas lemia šio autoriaus prozos ir poezijos skaitymo malonumą“(p. 308).
Kaip reikėtų skaityti šią knygą, kad patirtum kuo didesnį malonumą? Manyčiau, kad reikėtų pradėti nuo pabaigos – nuo japonų haiku. Tik perskaitę visus septynis japonų ir kinų poetus: Li Po, Han-shan, Saigyo, Matsuo Basho, Yosa Buson, Kobayashi Issa, Masaoka Shiki – atsiverskime originalius eilėraščius knygos pradžioje. Tada pajusime, kaip 21-ojo amžiaus poetą persmelkia 7-8a. Rytų poezijos dvasia ir kokia pastovi, nesikeičianti per amžius yra žmogaus siela, besiveržianti aprėpti pasaulio grožį ir prasmę.
Štai japono Matsuo Basho haiku: „Bitė / išsvirduliuoja / iš žiedo bijūno“ – ataidi iki mūsų poeto ir „inkrustuojasi“ jo eilėraštyje: „Štai iš puraus bijūno žiedo pamažu / apygirtė išsvirduliavo bitė; mudu / su pusamžiu nenusiskutusiu Basho kiekvienas / iš savojo visatos kampo žvelgėm atidžiai, nes / tai buvo mirksnis, kai tik tik sulaukėm teisės / ją perkelti visai kiton reikšmių sistemon“(p. 37).
Kobayashi Issa „gegutė“ atskrenda ir pas mus. Japonų poetui „Gegutė sako „kukū / tai kalnui, tai man / tai kalnui, tai man“(p. 274), o A.Andriuškevičiui ir R.Rastauskui „Gegužio mėnesio gegutės prišaukia žiedus ir / atšaukia žiedus. Ar jos tos pačios, ar kas metai kitos?“(p. 23).
Ruduo tiek Rytų, tiek mūsų poetams – saldaus liūdesio ir kūrybos metas. Yosa Buson: „Rudens vakaras - / esama džiaugsmo / vienatvėj“(p. 246). A.Andriuškevičius: „Jau keičiasi metų laikai.../ Jau vasara tirpsta. Jau darosi cukrus rudens.../ Saldumo! Saldumo!“(p. 19).
Kitas visų tautų, visų laikų poetų numylėtinis – mėnulis. Saigyo: „Argi mėnulis sako: „Liūdėk!“/ argi jis perša / man tokias mintis?/ Ir vis dėlto ašaros tvenkias / priekaišto pilnose akyse“(p. 190). „Jeigu tikri būtume, / kad regėsime tokį mėnulį / kituose gyvenimuose, / argi liūdėtume, / jog tenka palikti šįjį?“(p. 194).
Mūsų poetas: „Sukniubusį mėnulį pamačiau: žydram danguj, / atsukęs nugarą rytinei saulei jis kažin / kam lenkėsi kitoj sistemoj ir / po trupučiuką tirpo.../ To kažko / įžvelgti neįstengiau“(p. 34).
Na, mūsų poeto eilės sudėtingesnės metaforika ir minties gelme, ir tuo „kosminiu žvilgsniu“ į pasaulį „iš atokumo“: „Pasauliai sukos visiškoj tyloj, / tarytum nė nesisuktų. Aš buvau tarp jųjų / tylus kaip tyloje besisukąs pasaulis“ (p. 41).
„Kažin kelintaisiais alyvų žydėjimo metais, / kažin kiek nutolęs nuo kosmoso pakraščio, per / dvi arba tris pramanytojo laiko sekundes / nulaužiu štai žydinčią šaką alyvų“ (p. 43)... Slėpininga!..
Tačiau man gražiausias, suprantamiausias tekstas ne su Rytų poetų, o su Maironio poezijos „inkrustacija“: „Šį šlapią vasarį...Šį šlapią vasarį, sakau, / nėr paguodos Mairony; nors pilys, aure, tebestovi; / štai per šlapdribos šykščiai užbaltintą purvą klampoju / atsukęs joms skalbiamą nugarą... Ak, nebeliko vilties.../ Bet klampoju toliau palei ežero pilkas vilnis, / o purvynai pilkuoja, o genasi vilnį mažesnė, didesnė vilnis...“(p. 57).
O kuo vis dėlto A.Andriuškevičiaus poezija skiriasi nuo visų kitų „inkrustuotų“ poetų? Galbūt tuo „atokaus žvilgsnio“ iš kosmoso nukreipimu į menkiausią „taškuotą dievo karvytę“, „kankorėžio sėklą“, tuo makro ir mikro pasaulių detalių derinimu? Tuo „aukštojo“ ir „žemojo“ stiliaus leksikos tarsi „atsainiu“ gretinimu. Štai vienas charakteringiausių eilėraščių:
„Rytoj pėsčiom vykstu į blizgančią Venerą, paskui –
Į rausvažandį Marsą, o toliau
Kurlink keliausiu, man nepasakyta;
Bet kad nuspręsta – tai neabejokim; tad
Ramiai sau plaukim šaltibarščiuotą samtį; kai pabaigsiu,
Dar žvilgtelėsiu į, neskubėdamas nė kiek, tuos du
Šviežutėlius šių metų kurmrausius prie namo...“(p. 59).
Taigi pasakojimas tikrai „atsainus“ – galvokit, kaip norit – ar ne? Visai nesistengiama ką nors aiškiau įteigti skaitytojui. Bet skaityti tikrai malonu ir įdomu ieškoti prasmės tarp eilučių...
Vienuolika esė tekstų – tai kelionės po užsienį („Laikinieji dariniai“), po savo vaikystę ir jaunystę (Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo“, „Sniegenos ir zylės“, „Kaip mes susitikome“), kelionės po kūrybos pasaulius, grožio paieškos(„Šventoji istorija mėnesienoje“), kelionės po „visatą“ („Svaiginantis ir blaivas malonumas“), kelionės po knygas („Kaip jos mane“), pasivaikščiojimai po filosofiją ir metafiziką („Melas labiau“), „Rudeninis pasivaikščiojimas“, „Kur šiuo metu yra mano tekstas?“, „Pro Li P / Hintono poezijos prizmę“).
Prozoje, kaip ir poezijoje, skverbiamasi į grožio paslaptis. Nusileidžiama į savo vaikystę, į šeimos genealogijos šaknis – iš kur ateina tas troškimas „svaiginti grožiu“? Mėgautis pasaulio spalvomis ir kvapais?
Vaikystė jam kvepia pelkėmis ir alyvomis. O alyvos pasakotojui kvepia „tiek vyru, tiek moterimi <...> atsiduoda ir gyvybe, ir mirtimi. Ir dar – pelke“ (p. 93). Alyvų atsiradimo Lietuvoje istorija asocijuojasi su tautos likimu. Atsiradusios Lietuvoje 18a., alyvos iš pradžių augo tik dvaruose, bet greitai joms buvo „lemta kraustytis į baudžiauninkų kaimus, prie jų samanotų bakūžių“(p. 93). Alyvos išliko ir ištuštėjus sodyboms, sunykus kaimams „Jos žydėjo kaip žydėjusios ir kiekvieną pavasarį savo melzganomis akimis stengėsi pamatyti gegutės balsą“(p. 94). Pasakotojas eina „pro benykstantį dzūkų kaimą“: „Pirmiausia pajutau kvapą, o paskui – žvilgsnį. Pakėlęs galvą, pamačiau šalia buvusios sodybvietės žydintį alyvų krūmą. Mūsų akys susitiko“(p. 94)...Kas žino, gal taip žvelgia mūsų protėvių akys? Tokia tai mistika padvelkia šie tarsi atsainūs „vėlyvieji tekstai“.
Kažkokios mistikos esama ne tik alyvų žydėjime ir kvepėjime, bet ir mėnesienoje, kuri pasakotoją traukia nuo vaikystės: „Mėnulis...Na, ką, na, ką jisai galėjo pasakyti?/ Šešėliai driekėsi, apsikabinę vienas kitą / lig žemės pakraščio... Tačiau toliau nekrito / į erdvę. Viskas kito ir drauge nekito: / ir sakėsi, ir likos vis dėlto nepasakyta“(p. 100). Mėnulio šviesa – tai liūdesio šaltinis. Autorius prisipažįsta: „Mano gyvenime liūdesys – labai didelis daiktas. Kaip svaigiai, kartais būna liūdna!..”(p. 99).
Mistika – “tas plonutis siūliukas , nutįsęs į anapusybę”- pasakotojo vaikystėje skleisdavosi ne maldoje, o grožio apraiškose, kai sužibdavo “rytinės rasos kruopos ant melsvų kopūstų lapų, nuo mėnulio pilnaties kibirkščiuojantys sausio sniegynai…”(p. 107). O vėliau “ryšį su ana puse atgaivino ir skleidė knygos. Ne poterių ir religijos, o poezijos”: “aš sklaidžiau knygas, o josios tuo tarpu skleidė mane”(p. 107), “Knygos padaro, kad imi džiaugtis tuo, ko – bijai”, padėjo išvysti grožį “net ir tirštuos moralės rūkuos”(p. 110).
Moralės problemos ryškiau svarstomos paskutinėse trijose esė.
“Rudeninis pasivaikščiojimas” yra tikras tik tada, kai “pasivaikščiojimo subjekte tvyro ruduo”(p. 124). “Pasivaikščiojimas” metafizinis – tai kažkoks tvyrojimas vidinėse savo gelmėse; savo kaltės ir savo atsakomybės dėl paties gyvenimo suvokimas. Svarstymas: gal kažkam “esi kliūtis?”(p. 124).
Atsakomybės reikalauja ir kūryba: “Žinau, kad tekstui reikia medžiagos, ideologijos ir stilistikos”<…> “Vis dėlto spėju, kad labiausiai jis prisiglaudęs stilistikoje<…>Stilistika, aišku, slypi manyje”(p. 125).
Gi ideologija – “tai tie šiaudai, kuriais žmogus yra iškimštas“(p. 127). Autorius įsitikinęs, kad negali rašyti, „laidyti liežuvį (skaldyti sąmojį), visai nesisielodamas dėl moralinės ar materialinės žalos“(p. 128). Prisipažįsta, kad savo gyvenime yra „smagiai paskriaudęs kitus. O juk iš esmės tai reiškia – ir save, ir save...“(p. 129). Štai kokia moralė: skriausdamas kitą, labiaisiai nuskriaudi savo sielą...
Taigi, nors „Vėlyvieji tekstai“ parašyti tarsi atsainiai, nepretenzingai, tarsi pasivaikščiojant po mūsų tikrovę ir po literatūrą, vis dėlto juose randame daug gelminių minčių, svarstymų apie žmogaus paskirtį ieškoti gėrio ir grožio bei jį kurti, apie egzistencinį liūdesį ir ilgesį, be kurių nebūtų meilės žmogui, nei grožiui. O žmogus, pasak Vienuolio, „leistas pareigai ir grožiui“.
A. Adamonienė
2011-10-23
Parašyti tarsi nerūpestingai...
„Atsainus“, be galo kuklus, neryškus Alfonso Andriuškevičiaus (g. 1940 m.), nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato (2007 m.), knygos „Vėlyvieji tekstai“ (2010 m.) dizainas (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė); vos įskaitomi daviniai apie ankstesnes „poeto, eseisto, vertėjo, dailės kritiko“ knygas ir šios knygos poetiška anotacija. Iš šių smulkučių tekstų sužinome, kad „Vėlyvieji tekstai“ (2010 m.) – vienuoliktoji autoriaus knyga, o ankstesnės: „Grožis ir menas estetikoje 1918-1940“(1989m.); “33 eilėraščiai“(1994m.); „Lietuvių dailė: 1975-1995“(1997m.); „66 eilėraščiai“(1998m.); “72 lietuvių dailininkai – apie dailę (1998 m.); “Eilėraščiai” (2000 m.); „Lietuvių dailė 1996-2005“(2006 m.); „10 anglakalbių poetų“(2008 m.), „Rašymas dūmais“(2004 m.), „Priešpaskutiniai eilėraščiai“(2005 m.) – išties solidus kraitis, vertas didelės pagarbos.
Iš „Pratarmės“ sužinome, kad „Vėlyvieji tekstai“ sudaryti iš kūrinių, parašytų per „pastaruosius maždaug penkerius metus“. Vienuolika prozinių esė gražiai „apkabina“ originalios ir verstinės poezijos rankos – minimalistiniai autoriaus originalūs ir Rytų poezijos verstiniai eilėraščiai.
Autorius visiškai pasidavęs Rytų „haiku“ ir „tankos“ žanrų įtakai: tas pats minimalistinis piešinys, tie patys – alyvų, bijūnų, kitų gėlių ir gegužių – įvaizdžiai sako – šiuose eilėraščiuose „pasirutuliojo tasai tokios tarsi kosminės erdvės jausmas <...> Gal kas panorės drauge su manimi pažvelgti į pasaulį iš atokumo?“(p. 10).
O anotacijoje literatūrologas L. Jonušys teigia, kad šioje poezijoje „gamtos, metų laikų permainos, kartais tik menkiausi virptelėjimai tarpsta įtaigiai nutapytoje žmogaus sielos virpesių erdvėje“, Gi eseistė G.Radvilavičiūtė konstatuoja, kad „A.Andriuškevičiaus eseistika ir poezija turi dvilypį poveikį – tie kūriniai ir persmelkia, ir yra šifruojami intelektu. Toks unikalumas lemia šio autoriaus prozos ir poezijos skaitymo malonumą“(p. 308).
Kaip reikėtų skaityti šią knygą, kad patirtum kuo didesnį malonumą? Manyčiau, kad reikėtų pradėti nuo pabaigos – nuo japonų haiku. Tik perskaitę visus septynis japonų ir kinų poetus: Li Po, Han-shan, Saigyo, Matsuo Basho, Yosa Buson, Kobayashi Issa, Masaoka Shiki – atsiverskime originalius eilėraščius knygos pradžioje. Tada pajusime, kaip 21-ojo amžiaus poetą persmelkia 7-8a. Rytų poezijos dvasia ir kokia pastovi, nesikeičianti per amžius yra žmogaus siela, besiveržianti aprėpti pasaulio grožį ir prasmę.
Štai japono Matsuo Basho haiku: „Bitė / išsvirduliuoja / iš žiedo bijūno“ – ataidi iki mūsų poeto ir „inkrustuojasi“ jo eilėraštyje: „Štai iš puraus bijūno žiedo pamažu / apygirtė išsvirduliavo bitė; mudu / su pusamžiu nenusiskutusiu Basho kiekvienas / iš savojo visatos kampo žvelgėm atidžiai, nes / tai buvo mirksnis, kai tik tik sulaukėm teisės / ją perkelti visai kiton reikšmių sistemon“(p. 37).
Kobayashi Issa „gegutė“ atskrenda ir pas mus. Japonų poetui „Gegutė sako „kukū / tai kalnui, tai man / tai kalnui, tai man“(p. 274), o A.Andriuškevičiui ir R.Rastauskui „Gegužio mėnesio gegutės prišaukia žiedus ir / atšaukia žiedus. Ar jos tos pačios, ar kas metai kitos?“(p. 23).
Ruduo tiek Rytų, tiek mūsų poetams – saldaus liūdesio ir kūrybos metas. Yosa Buson: „Rudens vakaras - / esama džiaugsmo / vienatvėj“(p. 246). A.Andriuškevičius: „Jau keičiasi metų laikai.../ Jau vasara tirpsta. Jau darosi cukrus rudens.../ Saldumo! Saldumo!“(p. 19).
Kitas visų tautų, visų laikų poetų numylėtinis – mėnulis. Saigyo: „Argi mėnulis sako: „Liūdėk!“/ argi jis perša / man tokias mintis?/ Ir vis dėlto ašaros tvenkias / priekaišto pilnose akyse“(p. 190). „Jeigu tikri būtume, / kad regėsime tokį mėnulį / kituose gyvenimuose, / argi liūdėtume, / jog tenka palikti šįjį?“(p. 194).
Mūsų poetas: „Sukniubusį mėnulį pamačiau: žydram danguj, / atsukęs nugarą rytinei saulei jis kažin / kam lenkėsi kitoj sistemoj ir / po trupučiuką tirpo.../ To kažko / įžvelgti neįstengiau“(p. 34).
Na, mūsų poeto eilės sudėtingesnės metaforika ir minties gelme, ir tuo „kosminiu žvilgsniu“ į pasaulį „iš atokumo“: „Pasauliai sukos visiškoj tyloj, / tarytum nė nesisuktų. Aš buvau tarp jųjų / tylus kaip tyloje besisukąs pasaulis“ (p. 41).
„Kažin kelintaisiais alyvų žydėjimo metais, / kažin kiek nutolęs nuo kosmoso pakraščio, per / dvi arba tris pramanytojo laiko sekundes / nulaužiu štai žydinčią šaką alyvų“ (p. 43)... Slėpininga!..
Tačiau man gražiausias, suprantamiausias tekstas ne su Rytų poetų, o su Maironio poezijos „inkrustacija“: „Šį šlapią vasarį...Šį šlapią vasarį, sakau, / nėr paguodos Mairony; nors pilys, aure, tebestovi; / štai per šlapdribos šykščiai užbaltintą purvą klampoju / atsukęs joms skalbiamą nugarą... Ak, nebeliko vilties.../ Bet klampoju toliau palei ežero pilkas vilnis, / o purvynai pilkuoja, o genasi vilnį mažesnė, didesnė vilnis...“(p. 57).
O kuo vis dėlto A.Andriuškevičiaus poezija skiriasi nuo visų kitų „inkrustuotų“ poetų? Galbūt tuo „atokaus žvilgsnio“ iš kosmoso nukreipimu į menkiausią „taškuotą dievo karvytę“, „kankorėžio sėklą“, tuo makro ir mikro pasaulių detalių derinimu? Tuo „aukštojo“ ir „žemojo“ stiliaus leksikos tarsi „atsainiu“ gretinimu. Štai vienas charakteringiausių eilėraščių:
„Rytoj pėsčiom vykstu į blizgančią Venerą, paskui –
Į rausvažandį Marsą, o toliau
Kurlink keliausiu, man nepasakyta;
Bet kad nuspręsta – tai neabejokim; tad
Ramiai sau plaukim šaltibarščiuotą samtį; kai pabaigsiu,
Dar žvilgtelėsiu į, neskubėdamas nė kiek, tuos du
Šviežutėlius šių metų kurmrausius prie namo...“(p. 59).
Taigi pasakojimas tikrai „atsainus“ – galvokit, kaip norit – ar ne? Visai nesistengiama ką nors aiškiau įteigti skaitytojui. Bet skaityti tikrai malonu ir įdomu ieškoti prasmės tarp eilučių...
Vienuolika esė tekstų – tai kelionės po užsienį („Laikinieji dariniai“), po savo vaikystę ir jaunystę (Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo“, „Sniegenos ir zylės“, „Kaip mes susitikome“), kelionės po kūrybos pasaulius, grožio paieškos(„Šventoji istorija mėnesienoje“), kelionės po „visatą“ („Svaiginantis ir blaivas malonumas“), kelionės po knygas („Kaip jos mane“), pasivaikščiojimai po filosofiją ir metafiziką („Melas labiau“), „Rudeninis pasivaikščiojimas“, „Kur šiuo metu yra mano tekstas?“, „Pro Li P / Hintono poezijos prizmę“).
Prozoje, kaip ir poezijoje, skverbiamasi į grožio paslaptis. Nusileidžiama į savo vaikystę, į šeimos genealogijos šaknis – iš kur ateina tas troškimas „svaiginti grožiu“? Mėgautis pasaulio spalvomis ir kvapais?
Vaikystė jam kvepia pelkėmis ir alyvomis. O alyvos pasakotojui kvepia „tiek vyru, tiek moterimi <...> atsiduoda ir gyvybe, ir mirtimi. Ir dar – pelke“ (p. 93). Alyvų atsiradimo Lietuvoje istorija asocijuojasi su tautos likimu. Atsiradusios Lietuvoje 18a., alyvos iš pradžių augo tik dvaruose, bet greitai joms buvo „lemta kraustytis į baudžiauninkų kaimus, prie jų samanotų bakūžių“(p. 93). Alyvos išliko ir ištuštėjus sodyboms, sunykus kaimams „Jos žydėjo kaip žydėjusios ir kiekvieną pavasarį savo melzganomis akimis stengėsi pamatyti gegutės balsą“(p. 94). Pasakotojas eina „pro benykstantį dzūkų kaimą“: „Pirmiausia pajutau kvapą, o paskui – žvilgsnį. Pakėlęs galvą, pamačiau šalia buvusios sodybvietės žydintį alyvų krūmą. Mūsų akys susitiko“(p. 94)...Kas žino, gal taip žvelgia mūsų protėvių akys? Tokia tai mistika padvelkia šie tarsi atsainūs „vėlyvieji tekstai“.
Kažkokios mistikos esama ne tik alyvų žydėjime ir kvepėjime, bet ir mėnesienoje, kuri pasakotoją traukia nuo vaikystės: „Mėnulis...Na, ką, na, ką jisai galėjo pasakyti?/ Šešėliai driekėsi, apsikabinę vienas kitą / lig žemės pakraščio... Tačiau toliau nekrito / į erdvę. Viskas kito ir drauge nekito: / ir sakėsi, ir likos vis dėlto nepasakyta“(p. 100). Mėnulio šviesa – tai liūdesio šaltinis. Autorius prisipažįsta: „Mano gyvenime liūdesys – labai didelis daiktas. Kaip svaigiai, kartais būna liūdna!..”(p. 99).
Mistika – “tas plonutis siūliukas , nutįsęs į anapusybę”- pasakotojo vaikystėje skleisdavosi ne maldoje, o grožio apraiškose, kai sužibdavo “rytinės rasos kruopos ant melsvų kopūstų lapų, nuo mėnulio pilnaties kibirkščiuojantys sausio sniegynai…”(p. 107). O vėliau “ryšį su ana puse atgaivino ir skleidė knygos. Ne poterių ir religijos, o poezijos”: “aš sklaidžiau knygas, o josios tuo tarpu skleidė mane”(p. 107), “Knygos padaro, kad imi džiaugtis tuo, ko – bijai”, padėjo išvysti grožį “net ir tirštuos moralės rūkuos”(p. 110).
Moralės problemos ryškiau svarstomos paskutinėse trijose esė.
“Rudeninis pasivaikščiojimas” yra tikras tik tada, kai “pasivaikščiojimo subjekte tvyro ruduo”(p. 124). “Pasivaikščiojimas” metafizinis – tai kažkoks tvyrojimas vidinėse savo gelmėse; savo kaltės ir savo atsakomybės dėl paties gyvenimo suvokimas. Svarstymas: gal kažkam “esi kliūtis?”(p. 124).
Atsakomybės reikalauja ir kūryba: “Žinau, kad tekstui reikia medžiagos, ideologijos ir stilistikos”<…> “Vis dėlto spėju, kad labiausiai jis prisiglaudęs stilistikoje<…>Stilistika, aišku, slypi manyje”(p. 125).
Gi ideologija – “tai tie šiaudai, kuriais žmogus yra iškimštas“(p. 127). Autorius įsitikinęs, kad negali rašyti, „laidyti liežuvį (skaldyti sąmojį), visai nesisielodamas dėl moralinės ar materialinės žalos“(p. 128). Prisipažįsta, kad savo gyvenime yra „smagiai paskriaudęs kitus. O juk iš esmės tai reiškia – ir save, ir save...“(p. 129). Štai kokia moralė: skriausdamas kitą, labiaisiai nuskriaudi savo sielą...
Taigi, nors „Vėlyvieji tekstai“ parašyti tarsi atsainiai, nepretenzingai, tarsi pasivaikščiojant po mūsų tikrovę ir po literatūrą, vis dėlto juose randame daug gelminių minčių, svarstymų apie žmogaus paskirtį ieškoti gėrio ir grožio bei jį kurti, apie egzistencinį liūdesį ir ilgesį, be kurių nebūtų meilės žmogui, nei grožiui. O žmogus, pasak Vienuolio, „leistas pareigai ir grožiui“.
A. Adamonienė
2011-10-23