|
Prienų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmąkart paminėta Pasaulinė poezijos dienaDalyvavo poetas, eseistas, vertėjas Petras Palilionis. |

Kovo 19 d. Prienų rajono savivaldybės viešojoji biblioteka, kūrėjų klubas „Gabija" ir Prienų krašto muziejus – pakvietė poetą Petrą Palilionį pasidalinti mintimis apie poezijos vietą žmogaus gyvenime ir šiandienoje. Poetas atsivežė savo poezijos knygą „Baltoji obelis", kalbėjo apie šio kūrinio sumanymą. Gabijiečiai skaitė „Baltosios obels" ištraukas. Gitaros stygų garsai (grojo „Revuonos" vidurinės mokyklos mokinė Virginija Tulevičiūtė) pildė skaitomos poezijos įspūdžius.
Mintys perskaičius P. Palilionio poemą „Baltoji obelis“
Knygos žanrą autorius nusako taip: „Mažoji poema, tarsi dar vienas aidas amžino dialogo tarp palikimo ir išlikimo“. Žanro apibrėžime nusakyta ir kūrinio tematika – dialogas tarp palikimo ir išlikimo.
Kūrinys dedikuojamas trijų kartų menininkams: dailininkui Antanui Samuoliui, rašytojui Raimundui Samulevičiui, tautodailininkei Stasei Samulevičienei ir kitiems, Baltosios Obels apšviestiems. Knygoje panaudoti Antano Samuolio tapybos darbų fragmentai.
8 poemos dalys – tai pokalbiai lyrinio herojaus ir Baltosios Obels, kuri yra grožio simbolis, vadinasi, ir meno bei kūrybos kartu, gyvastingumo, tyrumo ir atminties – daug ji matė likimų savo žiedų akimis.
Ruduo – vienos gyvybės pabaiga ir rūpestis: „O kas toliau gyvens?“ Dialogo pradžia – lyg nuolanki malda: „Pasek mūs lemtį. / Tu temoki. / Mūs lemtį... / Tik be pabaigos. / Kaip žmonija – naivi Pirmokė – / atsispindėjo priemiesčių languos. / Kaip buvo jai nepaprasta. / Ir gera. / Visur – Pradžia. / Visur – pradžių Pradžia.“ Tačiau suvokiama tiesa: tai tik laikinumas... Baltoji obelis – kelių kūrėjų kartų palydovė - nužvelgia „iš ten, kur liko irti drapanos į erdvę, / gaubtą liemenų; / Iš ten, kur kurčios girgžda kėdės, / kur žvilgčioja žirgai kieme, / kur lig aušros likimai sėdi žmonių, / pavirtusių žeme“. Herojus tarsi meldžia patvirtinimo, nors jis jau savo gyvenimu, pačiu savimi viską išrašęs, tačiau labai reikia tvirto tikrumo, įsisąmoninimo. Klausimai neleidžia nurimti.
Lyrinis herojus stveriasi už švaraus, pirmapradžio pasaulio ir todėl nepakęsdamas, kad sunku, kad „iš tamsumo niekšai ima pelnytis, / kad per daug beprasmiškų aukų.“ Tačiau obelis ir jo skausmą jusdama išlieka stojiška.
Suvokimas, kad ne viskas paprasta - per lengva būtų lemtis viską žinojimu, atradimu, atsakymais užpildyti, nuraminti. Todėl ir vėl netyla klausimai, nes atsiveria tiesa: kad be stiprių pamatų, be švarios, baltos, pirmapradės praeities - nėra ant ko pastatyti dabarties rūmo, pasodinti naujo sodo be senos obels išmylėtos žemės. Iš skausmo kyla aštrūs jausmai.
Gyvenimas – „kiečiausias meno guolis.“ Jo žiema galinga: „užpusto ir miškus, ir sielas.“ Tačiau kūrėjo pastangos veržias tirpdyti beprasmio bėgimo srovę. Begalinis troškimas būties akmenyje įrašyti savo dalią ir dalį. Baltoji obelis tai supranta: „Jūs, nesuradę vietų vietos, / sapnu tikrovės negiliu / papėdę atalsavę vėsią, / Jūs, gimę kraikui spindulių, / Jūs, viską verčiantys į žodį, / ar klausėte savęs kaltai / KIENO SODINTAS ŠITAS SODAS, KIENO ČIA LIKĘ PAMATAI.“ Obelis mėgina sutaikyti klausiantįjį su praeinamumu visko: gyvenimo, grožio ir kūrybos palikimo. Išlikimo problema auga, gilėja, didėja.
Poemos kulminacija, įtampos viršūnė pasiekiama, kai prasideda susitaikymas su tuo, kad būties dėsniai nepavaldūs. O tai, kas gyvena ir, tikime, yra amžina, - tai vidus, siela – sugeria ne tik išorinio pasaulio „chloroformą“, „miglą“, grožį, meilę, tačiau ir sielos audras, virpesius, degantį troškimą būti, palikti atrasto grožio, kūrybos išliekančią vertę.
Petro Palilionio poema „Baltoji obelis“ - kūrinys visiems menininkams ir jų kūrybos atminties prasmei, nemarumui. Kitaip ir negali būti, nes kūryba randasi iš labai giliai ir siekiasi toli, išeidama iš savo ribų, pasiekdama būtį. Taip iš savo pačių nelaisvės jau išėjusi meno klasika. Vadinasi, gyvena viltis Būti.O skaitytojas, nesvarbu ar literatas, ar technokratas, kūrinio liekamąją vertę matuos būtent dvasios matais.
Knygos žanrą autorius nusako taip: „Mažoji poema, tarsi dar vienas aidas amžino dialogo tarp palikimo ir išlikimo“. Žanro apibrėžime nusakyta ir kūrinio tematika – dialogas tarp palikimo ir išlikimo.
Kūrinys dedikuojamas trijų kartų menininkams: dailininkui Antanui Samuoliui, rašytojui Raimundui Samulevičiui, tautodailininkei Stasei Samulevičienei ir kitiems, Baltosios Obels apšviestiems. Knygoje panaudoti Antano Samuolio tapybos darbų fragmentai.
8 poemos dalys – tai pokalbiai lyrinio herojaus ir Baltosios Obels, kuri yra grožio simbolis, vadinasi, ir meno bei kūrybos kartu, gyvastingumo, tyrumo ir atminties – daug ji matė likimų savo žiedų akimis.
Ruduo – vienos gyvybės pabaiga ir rūpestis: „O kas toliau gyvens?“ Dialogo pradžia – lyg nuolanki malda: „Pasek mūs lemtį. / Tu temoki. / Mūs lemtį... / Tik be pabaigos. / Kaip žmonija – naivi Pirmokė – / atsispindėjo priemiesčių languos. / Kaip buvo jai nepaprasta. / Ir gera. / Visur – Pradžia. / Visur – pradžių Pradžia.“ Tačiau suvokiama tiesa: tai tik laikinumas... Baltoji obelis – kelių kūrėjų kartų palydovė - nužvelgia „iš ten, kur liko irti drapanos į erdvę, / gaubtą liemenų; / Iš ten, kur kurčios girgžda kėdės, / kur žvilgčioja žirgai kieme, / kur lig aušros likimai sėdi žmonių, / pavirtusių žeme“. Herojus tarsi meldžia patvirtinimo, nors jis jau savo gyvenimu, pačiu savimi viską išrašęs, tačiau labai reikia tvirto tikrumo, įsisąmoninimo. Klausimai neleidžia nurimti.
Lyrinis herojus stveriasi už švaraus, pirmapradžio pasaulio ir todėl nepakęsdamas, kad sunku, kad „iš tamsumo niekšai ima pelnytis, / kad per daug beprasmiškų aukų.“ Tačiau obelis ir jo skausmą jusdama išlieka stojiška.
Suvokimas, kad ne viskas paprasta - per lengva būtų lemtis viską žinojimu, atradimu, atsakymais užpildyti, nuraminti. Todėl ir vėl netyla klausimai, nes atsiveria tiesa: kad be stiprių pamatų, be švarios, baltos, pirmapradės praeities - nėra ant ko pastatyti dabarties rūmo, pasodinti naujo sodo be senos obels išmylėtos žemės. Iš skausmo kyla aštrūs jausmai.
Gyvenimas – „kiečiausias meno guolis.“ Jo žiema galinga: „užpusto ir miškus, ir sielas.“ Tačiau kūrėjo pastangos veržias tirpdyti beprasmio bėgimo srovę. Begalinis troškimas būties akmenyje įrašyti savo dalią ir dalį. Baltoji obelis tai supranta: „Jūs, nesuradę vietų vietos, / sapnu tikrovės negiliu / papėdę atalsavę vėsią, / Jūs, gimę kraikui spindulių, / Jūs, viską verčiantys į žodį, / ar klausėte savęs kaltai / KIENO SODINTAS ŠITAS SODAS, KIENO ČIA LIKĘ PAMATAI.“ Obelis mėgina sutaikyti klausiantįjį su praeinamumu visko: gyvenimo, grožio ir kūrybos palikimo. Išlikimo problema auga, gilėja, didėja.
Poemos kulminacija, įtampos viršūnė pasiekiama, kai prasideda susitaikymas su tuo, kad būties dėsniai nepavaldūs. O tai, kas gyvena ir, tikime, yra amžina, - tai vidus, siela – sugeria ne tik išorinio pasaulio „chloroformą“, „miglą“, grožį, meilę, tačiau ir sielos audras, virpesius, degantį troškimą būti, palikti atrasto grožio, kūrybos išliekančią vertę.
Petro Palilionio poema „Baltoji obelis“ - kūrinys visiems menininkams ir jų kūrybos atminties prasmei, nemarumui. Kitaip ir negali būti, nes kūryba randasi iš labai giliai ir siekiasi toli, išeidama iš savo ribų, pasiekdama būtį. Taip iš savo pačių nelaisvės jau išėjusi meno klasika. Vadinasi, gyvena viltis Būti.O skaitytojas, nesvarbu ar literatas, ar technokratas, kūrinio liekamąją vertę matuos būtent dvasios matais.
Rasa Zdanevičienė
Keletas akimirkų iš P. Palilionio knygos „Baltoji obelis" pristatymo.
|
|
|