Jiezną valdant kalvinų tikėjimą išpažinusiems didikams Holovčinskiams, pirmieji katalikų maldos namai, manoma, buvo ne Jiezne, o Musninkų kaime (3 km nuo Jiezno). Miestelyje tuomet stovėjusi medinė šventovė. Padėtis pasikeitė 1633 m. Steponui Kristupui Pacui, kuris buvo katalikiškų pažiūrų, įsigijus Jiezno dvarą. Naujasis savininkas pavertė ankščiau kalvinams priklaususią medinę šventovę katalikų bažnyčia.

Steponas Kristupas Pacas testamentu įpareigojo sūnų Kristupą Jiezne pastatyti mūrinę bažnyčią. Vykdydamas tėvo valią Kristupas Pacas 1655 m. pastatė šventovę, bet dėl krašte siautėjusios rusų kariuomenės įrengė ją vėliau. 1670 m. Vyskupas Kazimieras Pacas bažnyčią konsekravo Šv. arkangelo Mykolo vardu. Pagal to meto tradicijas šv. arkangelas Mykolas simbolizavo katalikų kovą su plintančia reformacija.

Pirmoji mūrinė bažnyčia buvo būdingų renesanso epochai formų – pastatas su galerija ir trimis altoriais viduje. Baroko architektūros bruožų bažnyčia įgavo vėlesniais rekonstrukcijų metais: 1768–1772 m. Jiezno dvaro valdytojui Antanui Pacui su žmona padidinus bažnyčią. Po atliktų rekonstrukcijos darbų buvo suteiktas dar vienas – Šv. Jono Krikštytojo titulas.

1794 m. Jiezno bažnyčią apiplėšė Rusijos kareiviai. Įtrūkus bažnyčios skliautams pradėta ieškoti lėšų bažnyčios remontui bei rūpintis leidimu. 1872 m. Rusijos valdžia leido bažnyčią remontuoti ir 1876 m. darbams skyrė 4 000 rublių. 1915 m. bažnyčia dar kartą buvo apiplėšta, rusų kareiviai nukabino ir į Rusiją išsivežė didžiausią bažnyčios varpą – Šv. Kristupą.

Bažnyčios sienos freskomis dekoruotos 1768–1772 m. rekonstrukcijų metu, atnaujintos vykdant restauravimo darbus 1876 ir 1971 metais.

Dėl savo puošnumo ir didingumo Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia yra viena įspūdingiausių krašte ir dažnai vadinama Lietuvos vėlyvojo baroko perlu.

Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia. Sudarytojas ir fotografas Vytautas Kandrotas. Kaunas: Terra Publica, 2011, p. 20, 22.