Biblioteka

Dalyvavo literatūrologas Kęstutis Urba ir dailininkas, rašytojas Kęstutis Kasparavičius.

                                        Akimirkos iš knygos pristatymo

                                        Akimirkos iš knygos pristatymo

Fizikos mokslų daktaras Gendrutis Morkūnas, visai neseniai atėjęs į literatūrą ir dabar jau laikomas vienu iš įdomiausių kūrėjų, rašančių vaikams ir paaugliams, kelis kartus man girdint tvirtino, jog kiekvienas žmogus privalo kada nors pabandyti kurti. Ir, žinoma, dažniausiai tai nutinka vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje. Pats apie vaikų kūrybą esu pagalvojęs visaip – ir pritardamas, ir paabejodamas. Gal ne tiek apie kūrybą, kiek apie jos leidybą, viešinimą. Bet jau ne vienas pastaruoju metu į rankas pakliuvęs leidinys mano skeptiškumą ir abejones griauna. Tarp tų leidinių bus ir „Prienų krašto vyturiai“, kurio paantraštė paaiškina, jog tai yra „Prienų rajono moksleivių kūrybos almanachas. Aštuntoji knyga.“ O žemiau – data: 2009-ieji metai. Vadinasi – XXI amžiaus reiškinys?
Net sunkoka būtų pasakyti, kodėl skaitydamas šį almanachą nepatyriau jokių abejonių ar priešiškumo. Gal kad viskas pateikta ramiai, be patetiškų įžangų. Sudarytojos Vilijos Juodsnukienės pratarmė vaizdinga, bet glausta, informatyvi. Suprantama, sudarytojos reikalas buvo suskirstyti leidinį į šešis skyrius. Kadangi visame almanache – 69 eilėraščiai (jeigu neapsirikau skaičiuodamas), tie skyriai nedideli. Tačiau nevienodas eilėraščių pasiskirstymas juose irgi šį bei tą pasako. O pirmiausia tai, kad jaunieji (o ypač mažieji) labiausiai nori ir geba kurti apie gamtą. Įkvepia nuostabus Prienų kraštas? Tikriausiai. Taigi antrasis skyrius „Pavasaris – Vasara – Ruduo – Žiema“ pats gausiausias. O ir pirmajame skyriuje nemažai eilėračių taip pat apie gamtos realijas.
Prie rinkinio sėdausi ne tik Gendručio Morkūno nuostatą laikydamas galvoje, bet ir savo išankstinį klausimą: kuo kuriantis vaikas skiriasi nuo nekuriančio? Ogi gebėjimu pastebėti – tokią išvadą patvirtina jaunieji prieniškiai. Tad labai taiklus pirmo almanacho skyriaus pavadinimas – „Vaikiški pastebėjimai ir atradimai“. Tikrai, tikrai nuo to prasideda kelionė į kūrybos pasaulį. Taip jau sutapo, kad visai neseniai baigiau skaityti ir rašyti apie vieną garsiausių pasaulyje paveikslėlių knygų autorę – anglų dailininkę ir rašytoją – Beatrix Potter (1866 – 1943). Iš jos gyvenimo aprašymų įsiminė tėvo draugo jai gana anksti pasakyta frazė: „Labai daug vaikų moka piešti. Bet tu dar sugebi ir pastebėti“.
Stebėti, pastebėti, suvokti – poetams, literatams tai irgi be galo reikšminga. Ir visai nesvarbu, ar tokie gebėjimai ir įgūdžiai – Dievo duoti, ar susiklostė ilgokai žingsniuojant namo iš mokyklos, ar, pavyzdžiui, mokytojai liepus atidžiai stebėti musę ir ką nors apie ją parašyti. Čia turiu galvoje Nemuno pradinės mokyklos mokinių (tikriausiai dar visai mažų) eilėraščių pluoštą apie musę.
Beje, iš pradžių labai stigo informacijos apie kūrėjų amžių – nei klasė, nei metai nenurodyti. Bet paskui supratau, jog tai sąmoningas sudarytojos sprendimas. Kūrinį siedami su amžiumi, paprastai arba darome nuolaidas, arba vertiname „avansu“. O dabar – ieškokit poezijos žaižarėlių ir tiek...
Turiu pasakyti, kad almanachą skaičiau dar neišleistą, kompiuterio ekrane. Ir tai visai įdomus eksperimentas: vienoms eilutėms tiesiog leidi nuslysti ekrano viršun ir pranykti, kitas sustabdai, įsižiūri. Stabčiojimų buvo nemažai, tačiau paminėsiu ti„Mokausi kalbėtis su medžiu“
k vieną kitą. Pirmiausia dėmesį sulaikė Gedimino Eitučio sakmės „Paslapčių ola“ detalė: urve, oloje dingstantys žmonės, niekur nedingo, o „sėdėjo palinkę prie knygų“. Sugrįžę į miestelį panaudojo įgytas žinias, todėl ilgai ir laimingai gyveno... Ak, kad pats Gediminas ateityje nepamirštų to, ką dabar parašė!.. Man labai miela būtybė pasirodė mylintis miškas iš Emilijos Baranauskaitės eilėraščio „Miško meilė“. O šiam savo įspūdžių rašiniui paėmiau eilutę iš Simo Juodžiūno eilėraščio. Gal ji ten ir vienintelė tokia graži (spėju, kad poetas dar labai jaunas), bet kaip tiksliai pasakė apie visa to, kas sudėta į šį almanachą, esmę ir prasmę! Kartais ir viena eilutė – labai daug. Dalia Petkevičiūtė, akivaizdu, vyrėlesnė už Simą, – jos eilutę iš eilėraščio “Pavasarį” irgi buvau kelis kartus susistabdęs savo ekrane: “Pienių jūroje skęsta mintys”… Ne mažiau įspūdinga gamtos meditacija ir kitame, bevardžiame, Dalios eilėraštyje.
Skyrius “Brangiausiam žmogui” vos ne trumpiausias – tik aštuoni eilėraščiai, bet gražių posmų yra. Tos pačios Dalios Petkevičiūtės eilėraštis “Ačiū” laimėjo tuo, kad neįvardijo, kam kalbama – nutylėjimas poezijoje labais svarbus dalykas. O Arijaus Jurevičiaus “baltosios eilės”, skirtos Mokytojai, – kone meilės eilėraštis! “Kai pamačiau / Jūsų akis, / Panorėjau, / Kad jos į mane / Žiūrėtų. / Kai pamačiau / Jūsų rankas, / Panorėjau, / Kad jos / Mane vestų.” Ir viskas. Tačiau kuri mokytoja turėtų nuo tų dešimties eilučių tapti laiminga.
O su kuo Prienų vaikai draugauja? (Yra almanache toks skyrius “Apie draugystę ir draugus”.) Pasirodo, draugauja su medžiu (gražus Dominykos Dačkutės vaizdelis apie obelį “Draugystė”), su kumeliuku, su žaisliniu meškiuku… Ir tik binkiškai eiliuojantis Matas Danilevičius turi “žmogaus pavidalo” draugą, vardu Edas. Kaip čia yra? Negi tikrai pasaulis “Mūro sienom, tvorom atsitvėręs”, kaip kad rašo Miglė Tarasevičiūtė?
Skaitydamas kai kuriuos tekstus gali atpažinti, kokia perskaityta knyga įkvėpė eilėraštį, ko mokytasi per literatūros pamokas. Man tikrai buvo malonu, kad Emilija Marcinkevičiūtė taip subtiliai suprato Justino Marcinkevičiaus “Prometėją”. Privertė patikėti, net sujaudino ir Aurelijos Skučaitės rašinys apie šiuolaikinę emigraciją “Negaliu suprasti”. “Pasislėpiau mažam lietaus laše”, – rašo Daiva Talačkaitė. Daivos eilėraščiai (kaip ir jau kelis kartus paminėtos Dalios) išsiskiria brandumu, gerai, kad sudarytoja jų įdėjo daugiau.
“Aš mąstau, kaip gyventi reikia”, – prisipažįsta Ieva Kišonaitė. Ir tai daro ne ji viena, bet ir Mantas Basakirskas, ir Jolita Žiobaitė, ir Viktorija Kazlauskaitė, ir Elena Jančiukaitė. Kiek daug Prienų krašte auga mąstančių! Ir telieka atsiprašyti visų kitų, dėl vietos stokos čia nepaminėtų. Net ir tų, kurie dar tik atkakliai ieško žodžio, kad susirimuotų su anksčiau išsprūdusiuoju, ir kurie galbūt laimingi džiūgavo, kad susirimavus eilėraštis jau ir “išėjo”. Ir tokios pastangos vertos pagyrimo. Juk mokomės ne tik kalbėtis su medžiu, bet ir eilėraščio technikos.
Pabrėžtinai dėkoju mokytojams, kurie aukoja laiką savo mokinių kūrybingumo ugdymui. Ir atsiprašau visų jaunųjų dailininkų, kad jų darbelių negalėjau įvertinti.


Kęstutis Urba
Vilniaus universiteto docentas