Mokytojos Danutės Dvilinskaitės-Laukienės (1929-11-01 – 2013-03-31) atminimui
Tavo sielą,
Veržlią, drąsią ir orią
Mylėjau iš tolo.
Daugybės talentų spindesiu,
Darbštumu ir protu
Žavėjausi nuolat.
Jautrios, elegantiškos rankos
Mokėjo daugybę dalykų:
Dailiai rašyti ir piešti,
Siuvinėti, siūti ir groti,
Gaminti skanėstus visokius,
Gėles augint, komponuoti,
Apleistus kapelius
Išradingai papuošti...
Dainuot, vaidint, režisuoti
Mokėjai džiaugsmingai,
Anekdotą suskelt per puotą,
Užvesti dainą graudingą.
Sunkiausių dalykų –
Matematikos, astronomijos – mokei.
Po sudėtingus
Meno ir mokslo pasaulius
Išmaningai vedžiojai.
Užuojautos versmės
Nelaimingiems ir vargšams
Iš sielos tau veržės
Ir liejosi straipsniais,
Apsakymų pynėm.
Tavo Mamytės
„Tetos Domcės istorijos“,
Kaip tautos papročių ir kalbos
Paminklas, iškyla.
Ir raštu, ir žodžiu
Kovojai už gėrį, dorą ir šviesą.
Drąsiai į Laisvės kovas įsiliejai.
Darbų gražiausių vainiką
Dovanojai mūs Prienams, -
Dalinai ir turtus, ir kūrybą,
Ir mylinčią sielą.
Tobulo Mokytojo,
Asmenybės didžios
Atminimą
Kur ir kaip
Mes dabar
Įamžint ketinam?..
2015-03-24
Anarsija Adamonienė
ESĖ EILĖMIS. IŠ PRIENŲ PADANGĖS.
VINCUI MYKOLAIČIUI-PUTINUI (1893 – 1967)
„ANTAI TEN DUNKSO TĖVIŠKĖS KALNELIS“
(PUTINAS)
Kaip relikviją sausą gėlelę
Saugo beržas, palinkę kalne -
Kai vienatvėje širdį kam gelia,
Teateina nurimti į čia.
Teateina, kur amžinos pėdos
Neišdils kačpėdėlių take,
Kur ir aušros, ir žaros apglėbia
Šešėliuota svajonių skara.
Tai nuo čia kilo žvilgsnis kūrėjo
Į saulės gėlynų marias.
Tai nuo čia jo svaja pasikėlus
Skrido žemei laimužės parnešt.
Ir poezijos rūmas iškilo
Iš maištingų svajų ir kovų.
Jame žmogiškas grožis parimo,
Karūnuotas kančios vainiku.
Lyg relikviją sausą gėlelę
Dabar saugoja kalno tyla.
JO KŪRYBOJE TAURIĄJĄ PRASMĘ
ĮGIJO BŪTIS IR GAMTA.
FILOSOFUI ANTANUI MACEINAI (1908-1987)
„O temstančių klevų palinkusi alėja
Iš laukto tolio niekas niekas neartėja“
(A. Jasmantas)
O liūdnas liūdnas mano dvasios broli!
Jau nesvarbu, kiek metų ir kiek mirčių mus skiria.
Belaikiame kely mūs sielos laukia,
Kol „nuo kvepiančios pašlaitės
Ant nusižeminusios asilaitės
Pavargęs Viešpats mūs atjos.“
Bet Dievo artumos žiedai vaikystės
Kaip netesėti pažadai nuvyto.
Todėl iš „ilgai laukto tolio“
Mūs sielom varganom
Jau „niekas niekas neatjoja“.
Tik liūdesys mūs sielų
Per amžinybės klonius
Kaip rūkas pievomis
Banguoja ir banguoja.
Tik dieviškumo ilgesys
Mūsų eiles ir muziką augina
Ir kaip vienuolius mus
Vis susiglaust masina.
Bet niekas, niekas
Viens su kitu nesuartėja
Šioje palinkusių klevų
Liūdnoj alėjoje.
„BUITIS KAIP – BŪTIS“ (SONETAS)
Už lango vyšnioj kažkas klausia:
„Jau prabudai? Ar tau nešalta?
Lizdelis senas jau ir kiauras -
Reikės taisyt, šviesos sulaukus.
Miškan nuskrisim pusryčiauti -
Ten rasime skanių sėklelių,
Paskraidžiosim po pušį aukštą
Ir parsinešim po šapelį.“
Diena gyvenimui prilygsta,
Ir rūpesčiai visų vienodi.
Kad tik per daug vargais nelytų,
Kad lauktų dar jauki pastogė!
Užmirškim laikinumą savo -
Juk amžinai mes čia gyvenam...
Anarsija Adamonienė
MOTINOS DIENAI
1
Lyja. Mano ašarom lyja
Per visą gyvenimą
Karčiom atgailos ašarom
Lyja, Kad buvau Tau
Kieta kaip akmuo,
įtūžus, pikta,
Viskuo nepatenkinta.
Tik apie save tegalvojau...
Užtat dabar lyja,
Sąžinės priekaištais
Lyja...
2
„Mano krūtinėje
Tavo gyvenimas tęsiasi...“
(Frankonių daina)
Tik Tavo saulės glėbyje
Buvau saugi, laiminga.
Dabar tik keliais apeinu
Kiekvieną kelio vingį.
Širdim, ne lūpomis liečiu
Kiekvieną Tavo žingsnį.
Tavo atodūsius renku
Kaip deimantus slaptingus.
Atleiski man juodas kaltes! -
Prašau Tave kas dieną.
Leisk nuolat, nuolat jaust
Tave Kaip amžinybės šviesą.
3
Tik mudvi žinome, Mamyte,
Kokia būtis skausminga, vargana,
Ir kokia gydanti žalia laukų skara.
Užsirišu ją ant akių,
Ir einam pasivaikščioti kartu.
Takeliai tie, kuriais praėjom,
Neužmirštuolėm liūdinčiom nulyti,
Ir vietos, kur sėdėjom,
Bijūnais kvepiančiais man žydi.
Meldžiuosiu į Tave,
Mamyte, mano saule!
Vaikus, kuriuos man dovanojai,
Globok ir saugok!
Nuo melo, neapykantos apginki!
Vaikaičius tik gerumui užauginki.
Jau nurišta žalia laukų skara -
Ji mano ašarų pilna -
Ir Tau prie kojų priglausta.
Anarsija Adamonienė
„ŽIBURIO“ GIMNAZIJOS ĮKŪRĖJUI
FELIKSUI MARTIŠIUI (1879 – 1955)
„AŠ SODINAU. BET DIEVAS DAVĖ AUGIMĄ...“
„Ar paliksiu ką nors po savęs?“ – tyliai klausei,
Paskutinįjį kartą suklupęs ant laiptų.
Prie altoriaus puošnaus, teiravaisi nedrąsiai
Ir pavargusią galvą prieš Dievą nuleidai.
Ar turėjai kada kokį artimą žmogų,
Prie kurio prisiglaust, išsiverkti galėjai? -
Ketverių tik buvai, kai vaikystė nutolo, -
Amžinatvėn tėvelis pavargęs išėjo.
Ar guodeisi kam nors, kad mamytės tėveliai
Tau atstojo ir brolius, ir seseris mielas,
Kad toli nuo namų išvargai mokslo kelią,
Su gyvenimo negandom grūmeisi vienas?
Iš asketo rūstaus gal pasijuokė ponai
Ir konfratrai, ir miesto madingos siuvėjos.
Bet ėjai su maišu sėmenų kaimo toliais
Ir ant rąstų vežimo gale važinėjai.
Bet gimnazijos rūmas taip greitai išaugo,
Lyg statyt jį pradėjo patsai Visagalis.
Miesto pelkė klampi ir jo molinas kalnas
Sužydėjo, paklusęs vien Tavajai valiai.
Kiek daug kartų klampojai purvyną ir molį,
Kiek šakelių gležnų glėbyje Tu nešiojais,
Kol visoj Lietuvoj tą didžiausiąjį sodą
Palikai po savęs vis žydėti ir ošti!
Tebeliūdi ir parkas upelio pakrantėj,
Ir ant kalno svajonių namelis dar laukia:
Gal pareisi pavargęs, sušalęs, kaip andai,
Ir vaišinsi svečius meduje virtom kriaušėm…
Bet daugiausia Tavęs mumyse pasiliko.
Darbštumu ir dora, karšta meile tėvynės
Mes norėtum šiandieną kiek nors Tau prilygti.
Ir sodint gėrio sėklą – kaip Tu – pasiryžtam!
Anarsija Adamonienė
„GAUSINGAI SVIRPLIAMS UŽGIEDOJUS...“ (Maironis)
„Gausingai svirpliams užgiedojus,
Ir aš sumaniau pasvirpėti.
Kiekvienas svirplys žaliam gojuj
Juk turi kažką pačirpėti -
Paliudyti laiką ir vietą –
Vienintelius tokius jam duotus.
Ir pats jisai toksai – vienas,
Kaip lapo – nebus kito tokio.
Tad:
Nors „Mūzos begąsčioja bado“,
Giedokim, svirpleliai, kol galim!
„Nebūtų be pomiškio miško“, -
Taip sako ir mūsų Justinas.
„AKIMIRKA, KAI AMŽINAS ESI“
(Just. Marcinkevičius)
Sustojus ant tilto,
mano siela ištirpsta
erdvėj spindulingoj
virš Nemuno vingio.
Išbarstykit mano pelenus čia!..
Bet ne!
Vaidensiuos slapčia,
ir tiltą atšventinti teks...
Rūke ištirpo miškas.
Nemuno veide miglotam -
krūmokšnių juodas virpesys.
Tuščia ant tilto.
Tuščia kaip mano širdy.
Tai ko tu, laukimo spingsule,
vis dar švyti?..
Anarsija Adamonienė
GAL MALDA?
,,...laikykis, gyvybe, laikykis!...”
Just. Marcinkevičius
O mano dvasios broli,
Graudus, graudus bičiuli!
Pasaulis sparčiai tolsta,
Nuo mūsų nusisukęs.
O gal tai mes keliaujam
Į išsapnuotus tolius,
Ir žydi vešlūs kloniai?
Ne viską čia suspėjom
Apglėbti, pamatyti,
Mūs išbučiuotos žydi.
Daug grožio nelytėto
Kitiems paliekam džiaugtis.
Širdis gyventi šaukia.
Tai kaipgi mums išeiti
Į ūkanotus tolius?
Jums mūsų meilės, broliai?...
Dar norim kiek pabūti,
Nors vasaros sulaukti.
Vilties koks tuščias laukas!
Širdies beprotės riksmas!
Gailios gėlos upeliai!
Bedugnėn krinta viskas –
Laikykimės, kiek galim!
Juk sielos mūs nemiršta –
Jas meilė susiranda.
Eime kartu! Nurimkim!
Ir duok man savo ranką...
2011 – 01 – 27
Tava ranka jau slysta
Iš mano karšto delno.
Laisva dvasia jau kyla
Į amžinybės dangų...
Ir ten dar mus mylėki
Ir mūsų šalį saugok!
Neleisk sunykti gėriui
Ir mūsų kalbą laimink!
2011 – 02 – 17
Anarsija Adamonienė
,,Atmintis gyvenimą aria ir aria
vaga po vagos, vaga po vagos...“
Just. Marcinkevičius
Gyvenimas – akimirkų vien deimantai, -
Jais atminties delnuos mes noriai žaidžiame.
Branginame, kuriuos dar susitiksime,
Bet brangesni – nuo Kito Kranto šypsantys.
Dažniau mes kalbamės su jau nutilusiais,
Didžiais darbais pasauly pasilikusiais.
Pasišventimas ir valia Jų stebina,
Protu, atkaklumu pagarbiai žavimės.
Būties prasmingos spindesys vis žadina
Apsnūdusią, pavargusią mūs sąžinę.
Be mylimųjų žemė ištuštėjusi,
Lyg palikta šiurpių nelaimių vėjuose.
Bet žodžiais jų gyvais šiandien kalbėkimės,
Karščiau tėvynę ir kitus mylėkime!
Anarsija Adamonienė
ANTANUI MACEINAI
„Po temstančių klevų palinkusia alėja
Iš laukto tolio niekas, niekas neartėja“.
(A. Maceina)
O liūdnas, liūdnas mano dvasios broli!
Jau nesvarbu, kiek metų ir kiek mirčių mus skiria.
Belaikiame kely abu vis laukiam,
Kol „nuo kvepiančios pašlaitės
Ant nusižeminusios asilaitės
Pavargęs Viešpats mūs atjos...“
Bet Dievo artumos žiedai vaikystės
Kaip netesėti pažadai nuvyto.
Todėl iš ilgai „laukto tolio“
Nei tau, nei man
„Ant nusižeminusios asilaitės“
Jau niekas, niekas neatjoja...
Tik liūdesys mūs sielų
Per amžinybės klonius
Kaip rūkas pievomis
Banguoja ir banguoja...
Tik dieviškumo ilgesys
Mūsų eiles ir muziką augina
Ir kaip vienuolius mus
Vis susiglaust masina.
Nors niekas, niekas
Viens su kitu nesuartėja
Šioje palinkusių klevų
Liūdnoj alėjoje...
A. Adamonienė
Garbanotų šilų vainike!
Kaip baltas balandis
Prie mėlyno vingio
Prigludo gimtinė mana.
Pražydusiais sodais
Kopi tu į kalnus,
Kur klūpo maldingi miškai.
„Pirėne“- aukštumų keltišką vardą
Mylėti mums palikai.
Ant Nemuno kranto Kęstutis sustojęs
Dar laukia savo pulkų.
Vanago skrydis, aukštybėj pamojęs,
Vilios paklajot tarp miškų.
Žvėrinčiaus takais aksominiais patraukęs
Kuždėkis su monais žilais.
Po ąžuolu Vytautas žirgą sutramdęs
Kai stumbrą medžiojęs kadais.
Aukščiausiąją eglę, pušį grakščiausią
Pas mus pamatyti gali.
Ir tą maumedyną, Europoj gražiausią,
Tik Prienų šile atrandi.
Žmonės čia jaukūs: nepažįstamas gali
Prakalbint tave nelauktai.-
Maloniai nuglostys tau širdį ir ausį
Skaidriausia tarmė Lietuvoj.
Čia mūsų namai, čia mūsų širdis.
Įrašykim į brangų gimtinės peizažą
Savo meilę, svajas ir mintis!
A. Adamonienė