Lapkričio 11 d. 10.45 val. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyks Andros Kavaliauskaitės knygos „Lili. Seen“ pristatymas ir susitikimas su autore. Renginys skirtas moksleiviams.
pradeda kelionę po Lietuvą
Kažkieno šeimoje, laiptinėje, name, mieste gyvena Lili. Ir tu tikrai būsi sutikusi ar sutikęs ne vieną Ūlą.
Tik gal neatpažinai(?).
Gal ji sėdėjo šalia tavęs klasėje.
Gal gyvena tavo laiptinėje.
Gal yra tavo vaikas.
Tavo draugė.
Tavo mokinys.
Gal net – tu.
Ar... žmogus, kurio net nepažįsti, bet jam reikia tos jautrios pagalbos rankos, kurią ištiesti galime kiekvienas iš mūsų(?).
„Lili. Seen“ – tai susitikimas su tais, kurių dažnai nepamatome tol, kol jų skausmas tampa nebeištveriamas.
❤ Tai vakaras, kai susitinka širdys, kurioms ne tas pats.
❤ Monospektaklio SEEN ištraukos.
❤ „Lili“ ištraukos iš popierinės ir audioknygos.
❤ Tikri paauglių balsai ir pokalbis, kas nutinka, kai tai, kas iš pradžių atrodo kaip „nieko tokio“, po truputį tampa kova už save. Už teisę būti išgirstam. Pamiltam. Išklausytam. Suprastam. Priimtam. Už teisę pabusti ryte ir norėti ištarti „Labas“ ne tik pasauliui, bet ir sau pačiam.
Kartu su Andra Kavaliauskaite kalbėsimės apie kelią, kuris prasidėjo nuo „nieko verta“ ir atvedė iki Auksinio scenos kryžiaus. Apie „mėšlo krūvą“, iš kurios kartais išauga tai, kas išgelbsti gyvybę. Apie valgymo sutrikimus be mitų ir patogių išsisukinėjimų. Apie tai, kad kartais ligai pradžią duoda vienas sakinys. Vienas žvilgsnis. Viena išdavystė. Vienas prisilietimas, kurio neturėjo būti. Viena netektis.
„Lili. Seen“ yra apie tuos, kurie liko nematomi. Bet dar labiau – apie tuos, kurie gali pradėti matyti. Todėl šis vakaras skirtas ne tik paaugliams. Jis skirtas tėvams. Mokytojams. Psichologams. Medikams. Draugams. Sesėms ir broliams. Visiems, kurie gyvena šalia žmogaus, bandančio išgyventi, kai ligos balsas skamba garsiau ir įtikinamiau nei tikrasis „AŠ“. Nes kartais pagalba prasideda ne nuo teisingo atsakymo. Kartais ji prasideda nuo vieno labai paprasto dalyko: aš tave matau. Ir man ne tas pats. O kartais: po truputį, Kregždute. Po truputį.
Šis vakaras nėra apie pažadą, kad po jo viskas bus gerai. Jis apie galimybę. Kad po jo kažkas galbūt nebesijaus vienas ir atras saugius vidinius namus. O gal atras mažytį, bet svarbų įrankį, kaip padėti kitam. Sau. Tiek spektaklis, tiek įprasta popierinė, tiek audioknyga tą tikrai gali. Ir tai – ne mitas.
Visa kelionė yra apie galimybę kažkam gal pirmą kartą išdrįsti netylėti, nepasilikti visko tik sau ir paprašyti pagalbos. Gal kažkam pirmą kartą išdrįsti išgirsti. Kažkam pirmą kartą sustoti prie Lili. Prie Ūlos. Prie savęs. Nepraeiti pro šalį. O juk kartais tas „pro šalį“ įvyksta net namuose...
Ir visa prasideda ne nuo RYTOJ, o nuo DABAR. Nes kartais tas DABAR tampa lemiamu.
